„Keliu akis į kalnus – iš kur ateis man pagalba? Mano pagalba ateina iš VIEŠPATIES...“ (Ps 121, 1–2).
121 psalmės vertė glūdi ne gamtos išaukštinime, o vaizduojamame kontraste tarp gamtos ir malonės. Psalmės autorius anaiptol nesumenkina gamtos ir jos grožio, tiesiog pastebi jos ribas ir skelbia, kad išgelbėjimo natūraliame arba gamtos pasaulyje žmogus neras. Išgelbėjimas mus pasiekia tik iš antgamtinės sferos, nusileidžia iš aukštybių, pranokstančių kūriniją. Galima sakyti, kad kalnai – pats gražiausias gamtos vaizdas. Deja, net ir visko, kas Žemėje gražiausia ir geriausia, neužtenka mums išgelbėti, išvaduoti nuo mūsų pačių.
Atsakymo į esminius klausimus nerasime nei savyje, nei mus supančiame pasaulyje. Atsakymą turi transcendentinis Dievas, esantis už mūsų pasaulio ribų. Kai Jis ateina pas mus, tai atneša antgamtinius išteklius, galinčius patenkinti mūsų natūralius poreikius. Šioje psalmėje autorius piešia foną prakartėlei Betliejuje, kur Amžinasis, praskyręs laiką ir erdvę, tampa žmogumi ir atneša pasauliui atpirkimą.
Tiems, kas regi, tas tiesos poreikis yra akivaizdus kiekvienoje gyvenimo srityje. Šiuolaikiniai žmonės jau yra išbandę kone kiekvieną žemišką šaltinį savo problemoms išspręsti: valdymo sistemą, švietimą, ekonomiką, socialinius mokslus, psichologiją, psichoanalizę. Kažkur savyje ir savo pasaulyje tikėjomės rasią sprendimą. O štai prieš tūkstančius metų žemėje gyveno žmogus, kuris buvo išmintingesnis už mus. Jis matė ir suprato, kad žmogaus pastangos bergždžios, kad pagalba gali ateiti tik iš Viešpaties, visa sukūrusio ir valdančio visus veiksnius bei procesus, į kuriuos mes linkę sudėti savo viltis. Tačiau vienintelė tikroji mūsų viltis, vienintelė užtikrinta pagalba gali ateiti iš Dievo, sukūrusio žemę ir dangų.
Versta iš Dennis F.Kinlaw „365 Daily Meditations“, vertė R. Rušinskienė