Apgailestaujant tenka pripažinti, kad visame pasaulyje šlovinimo vadovai garbinimą per bažnyčios pamaldas paverčia (dažniausiai nesąmoningai) žiūrovams skirtu koncertu, todėl žmonės nebegieda.
Prieš aptardami šiandieninę situaciją, atsigręžkime į istoriją. Iki Reformacijos per pamaldas daugiausia būdavo giedama žmonėms (klausytojams). Muziką atlikdavo profesionalūs muzikantai, kurie giedodavo nesuprantama kalba – lotyniškai. Reformacijos judėjimas grąžino garbinimą į žmonių lūpas, įskaitant bendruomeninį giedojimą per pamaldas, nes giesmių melodijos buvo nesudėtingos, lengvai įsimenamos, sukurtos pagal solidžius, Šventuoju Raštu pagrįstus tekstus gimtąja kalba. Taigi žmonės vėl galėjo šlovinti giedodami. Atsiradus spausdintiems giesmynams bendruomeninis giedojimas per pamaldas suklestėjo, o bažnyčios dar labiau jį pamėgo. Naujos vaizdo technologijos leido pradėti giesmių tekstus rodyti pamaldų salėje pakabintame ekrane, tad giedamų giesmių skaičius išaugo tiesiog iki begalybės. Iš pradžių tokia technologijų pažanga dar labiau skatino bendruomeninį giedojimą, tačiau netrukus šlovinimo pobūdis ėmė kisti, ir bendruomenės tarsi grįžo į laikus iki Reformacijos – tikintieji ėmė „šildyti suolus“ arba tapo tik klausytojais. Apibendrinant tai, kas įvyko, galima pasakyti, kad į bažnytinį šlovinimą grįžo profesionalai, bet buvo prarastas svarbiausias jo tikslas – suteikti galimybę kiekvienam tikinčiajam giedoti Dievui. Paprasčiau tariant, bažnyčiose puoselėjame žiūrovų kultūrą, o bendruomeninį garbinimą keičiame į koncertinį renginį. Į šlovinimą grįžta prieš Reformaciją buvusi sumaištis.
NORĖČIAU ĮVARDYTI DEVYNIAS PRIEŽASTIS, KODĖL ŽMONĖS BAŽNYČIOSE NEBEGIEDA.
1. ŽMONĖS NEMOKA GIESMIŲ
Kiekvieną savaitę išleidžiama daugybė naujų giesmių įrašų, o ir vietinėse bažnyčiose gimsta vis daugiau giesmių, tad šlovinimo vadovai tikrai turi iš ko rinktis ir ką pasiūlyti bendruomenei. Be abejo, turėtume giedoti naujas giesmes, tačiau kai į šlovinimą per pamaldas jų įtraukiama per daug, susirinkusieji bažnyčios salėje iš garbintojų po truputį tampa žiūrovais. Stebiu tai nuolatos. Manau, kad pamaldų metu reikėtų atlikti ne daugiau kaip vieną naują giesmę ir vis pakartoti ją kelias savaites, kol bendruomenės nariai ją išmoks. Žmonėms lengviausia garbinti giesmėmis, kurias jie moka, todėl reikėtų ir mokyti bendruomenę, ir skatinti naujas garbinimo išraiškas.
2. GIEDAMOS BENDRUOMENINIAM GARBINIMUI NETINKAMOS GIESMĖS
Šiandien turime daugybę puikių, naujų šlovinimo giesmių, tačiau nemaža dalis iš tos gausybės nėra tinkamos giedoti bendruomenėje dėl ritmiškumo (kuris pernelyg sudėtingas eiliniam giesmininkui) arba dėl pernelyg plataus balso diapazono (jei kalbame apie vidutinį dainininką, o ne sceninio vokalo superžvaigždę).
3. GIEDAMA PER AUKŠTOSE VIDUTINIAM DAINININKUI TONACIJOSE
Daugelio bendruomenės narių, kurie nėra šlovintojai, balso diapazonas ribotas, ir jie nepajėgia išdainuoti aukštų natų. Pasirinkus per aukštų tonacijų giesmes bendruomenė nustoja giedoti, žmonės pavargsta ir galiausiai liaujasi šlovinę bei tampa žiūrovais. Šlovinimo vadovų pareiga yra sudaryti sąlygas bendruomenei giedoti Dievui gyrių, o ne demonstruoti puikius vedančiųjų balsus, pasirenkant tonacijas, kuriose jų balsas skamba stipriausiai. Pagrindinis žmogaus, kuris nėra dainininkas profesionalas, balso diapazonas yra nuo mažosios oktavos la iki antrosios oktavos re.
4. BENDRUOMENĖS NARIAI NEGIRDI ŠALIA GIEDANČIŲ ŽMONIŲ BALSŲ
Jei muzika bažnyčioje skamba taip garsiai, kad žmonės negirdi vienas kito giedant, ji per garsi. Ir atvirkščiai, jei muzika per tyli, bendruomenės nariai nepajėgs tinkamai giedoti be pakankamos muzikinės pagalbos. Raskite pusiausvyrą – garsas turi būti stiprus, bet ne kurtinantis.
5. ŠLOVINIMO TARNAVIMUOSE SUKURIAMA KONCERTINĖ APLINKA
Pritariu tam, kad garbinimui būtų sukurta puiki aplinka, panaudojant apšvietimą, vizualinius sprendimus, įtraukiant įvairias meno rūšis ir pan. Tačiau jei visos šios priemonės pasiekia tokį lygį, kad pernelyg daug dėmesio sutelkiama į scenoje esančius asmenis arba dėmesys atitraukiamas nuo Dievo garbinimo, nueita per toli. Tarkime meistriškumui TAIP, bet pernelyg profesionaliam atlikimui – NE.
6. BENDRUOMENĖS NARIAI JAUČIA, JOG NĖ NESITIKIMA, KAD JIE GIEDOTŲ
Šlovinimo vedantieji neretai taip stengiasi profesionaliai atlikti giesmes, kad pametamas paprastumas ir nuoširdumas. Nebepavyksta pakviesti bendruomenės į garbinimo kelionę ir jos palengvinti parenkant pažįstamas giesmes, tinkamai įvedant naujas giesmes ir giedant paprastiems bendruomenės nariams tinkamame balso diapazone.
7. NETURIME BENDRO GIESMIŲ ŠALTINIO
Kai yra galimybė pasiekti daugybę naujų giesmių, pamaldoms skirtas šlovinimas neretai planuojamas padrikai, giesmės atsitiktinai parenkamos iš daugybės skirtingų šaltinių. Tai nesuteikia pastovumo ir nepadeda bendruomenei atrasti jai tinkamiausių giesmių. Jei seniau bendras giesmių šaltinis buvo giesmynas, šiandien turėtume sudaryti giesmių sąrašus ir juos naudoti planuojant garbinimo laiką.
8. ŠLOVINIMO VADOVAI PER DAUG IMPROVIZUOJA
Giesmių melodijos nuo scenos turėtų skambėti aiškiai ir užtikrintai, juk paprastų bendruomenės narių balso diapazonas ir muzikiniai gebėjimai riboti. Šlovinimo vadovams nuklystant nuo melodijos ir ėmus improvizuoti, „avys“ kurį laiką bando sekti iš paskos, bet galiausiai nusivilia ir tiesiog nutyla. Nors kartais improvizacija gali būti labai graži ir praturtinti garbinimą, ji neturėtų trikdyti „avių“.
9. ŠLOVINIMO VADOVAI ATITRŪKĘ NUO BENDRUOMENĖS
Šlovinimo vadovai kartais taip pasineria į nuostabių muzikinių aranžuočių pasaulį, kad nukreipia žvilgsnį nuo pagrindinio tikslo – padėti visiems tikintiesiems savo balsais šlovinti Dievą. Tad jei šlovinate ant scenos, priminkite bendruomenei, jog tikitės, kad giedos visi susirinkusieji. Raginkite visus pamaldų dalyvius garbinti, cituodami Bibliją. Stebėkite, ar šlovinimo metu bendruomenė jumis seka ir, jei reikia, keiskite kryptį.
Tikiu, jog kai tik šlovinimo vadovai atgaus viziją, kaip padėti kiekvienam bažnyčios nariui leistis į bendruomeninio garbinimo kelionę, gyrius ir šlovinimas grįš į bendruomenės narių lūpas.
Vertė Rita Brazaitienė