Korinto miesto krikščionims apaštalas Paulius rašė, jog negali jiems kalbėti kaip dvasiniams, bet kaip kūniškiems, kaip kūdikiams Kristuje (Apaštalo Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams 3 skyriaus 1 eilutė).
Skaitydami apaštalo laišką korintiečiams matome, kad Korinto bažnyčios žmonės aukštinosi vieni prieš kitus, save laikydami dvasiniais, o kitus kūniškais arba sieliniais žmonėmis. Daugelio tikinčiųjų norą išsiskirti savo dvasingumu galime pastebėti visais krikščionybės laikais.
Būti dvasiniais siekia įvairiausių pasaulėžiūrų žmonės, ne tik krikščionys. Pats žodis „dvasinis“ suprantamas labai įvairiai. Į klausimą, kas daro žmogų dvasiniu, yra daug skirtingų atsakymų. Šių dienų pasaulyje dvasiniais gali būti laikomi tiek išpažįstantys kokią nors religiją ar užsiimantys okultine praktika, tiek nereligingi žmonės, neturintys sąmoningo santykio su dvasių pasauliu.
Dalis Korinto bažnyčios tikinčiųjų galvojo, kad žmogaus dvasingumą lemia mistinės patirtys bei stebuklai, kiti manė, jog dvasingumas priklauso nuo to, kas yra tavo dvasinis lyderis. Kai kuriems Korinto krikščionims atrodė, kad jie yra dvasiniai, kai nesivaržydami dalyvauja pagoniškose apeigose, o kitiems – kai suvaržo save asketinėmis praktikomis. Buvo tų, kurie tebesilaikė savo pagoniškos pasaulėžiūros apie anapusybę, manydami turintys teisingą dvasinį tų klausimų supratimą.
Tačiau apaštalas parodo, jog pats noras išsiskirti iš kitų tikinčiųjų ir būti labiau dvasiniu yra kūniškumo apraiška, o tikrą dvasingumą lemia žmogaus santykis į Kristaus Evangeliją, į žinią apie Jėzaus Kristaus mirtį ant kryžiaus už mūsų nuodėmes ir Jo prisikėlimą iš mirusiųjų. Ne mūsų išskirtinumas ar ypatingi gebėjimai daro mus dvasiniais žmonėmis, bet kasdienis gyvenimas remiantis per Kristų suteikta Dievo malone, kuriai atsiveriame pripažindami savo dvasinį skurdą. Tai keičia mūsų mąstymą ir elgesį visose gyvenimo srityse, ar tai būtų asmeninis santykis su Dievu, santykiai šeimoje ar darbe, ar tikinčiųjų bendruomenėje.
Jeigu tarp jūsų pavydas, nesantaika ir susiskaldymai, – argi nesate kūniški? Argi nesielgiate grynai žmogiškai? Kol vienas sako: „Aš – Pauliaus“, kitas: „Aš – Apolo“, – argi nesate kūniški? Kas yra Paulius? Kas yra Apolas? Tarnai, kurių dėka įtikėjote ir kurie tarnavo, kiek Viešpats kiekvienam skyrė. Aš sodinau, Apolas laistė, o Dievas augino. Todėl nieko nereiškia nei sodintojas, nei laistytojas, bet Dievas – augintojas (Apaštalo Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams 3 skyriaus 3–7 eilutės).