„Taip, reikia jums ištvermės, kad įvykdę Dievo valią gautumėte, kas pažadėta.“ (Hebrajams 10, 36)
Krikščionys dažnai kaltinami kaip reakcionieriai, nes neparodo entuziazmo naujausiam kažkieno galvoje užgimusiam sumanymui ką nors įgyvendinti šiame tūkstantmetyje. Bet nieko čia nuostabaus. Tikro krikščionio asmeninė pažintis su Dievu išgelbėja jį iš nervingo sujudimo ir plėšymosi, į kurį įsisukęs pasaulis ir kuris populiariai, smarkiai giriamas kaip pažanga.
Tikras krikščionis yra šiek tiek keistas aplinkiniams. Jis karštai myli Tą, kurio nėra matęs; kasdien šnekučiuojasi su Kažkuo nematomu; tikisi patekti į dangų Kito dorybės pagrindu; sutinka išsemti save, kad būtų pilnas; pripažįsta klystąs, kad būtų teisus; žeminasi, kad pakiltų; yra stipriausias tada, kai būna silpniausias; turtingiausias, kai būna skurdžiausias; ir laimingiausias, kai jaučiasi blogiausiai! Jis miršta, kad gyventų; duoda, kad turėtų; regi neregima; girdi negirdima ir žino tai, kas pranoksta žinojimą.
Žmogus, sutikęs Dievą, nebeieško nieko daugiau – jis jau yra radęs. Jis neieško šviesos, nes jį jau apšvietė Šviesa. Jo religija nėra grįsta nuogirdomis. Jis pats nėra kopija, o kuo tikriausias originalas iš pirmų Šventosios Dvasios rankų!
Gal jis ir girdi švilpuko garsą, skelbiantį kiekvieno naujo parado pradžią, bet neskuba prie jo dėtis, išlieka budrus ir atsargus. Jis laukia trimito garso, pakviesiančio jį iš viso to šurmulio ir pradėsiančio ištisą seką įvykių, kurie baigsis nauju dangumi ir nauja žeme.
Jis gali sau leisti palaukti!