Liūdna ir baisu, kai nematome bei nesuvokiame didžiausio savo poreikio ir neieškome atsakymo į jį. Daugelis turbūt pasakytų, kad klausimas, koks yra didžiausias žmogaus poreikis, labai asmeniškas. Juk žmonės skirtingi ir jų poreikiai skiriasi. Tačiau kaip besamprotautume šiuo klausimu, manau, sutarsime, jog kiekvienas žmogus, žvelgdamas į ateitį, nori matyti tikrą viltį, kuri nepranyks ir nesubyrės patiriant gyvenimo krizes.
Kas gali ją suteikti nuolatos kintančiame pasaulyje? Ar padėtis visuomenėje, ar turtai, ar gebėjimai, ar dar kokie nors kiti pranašumai? Ar žmogus gali turėti nesudrebinamą sielos pamatą? Ar įmanoma pasistatyti tokią pilį, kuri apsaugotų nuo gyvenimo audrų?
Kai nevyksta didelės permainos, gali atrodyti, kad taip visuomet ir bus, bet sujudėjus įprastai aplinkai tampa akivaizdu, koks gležnas bei trapus yra mūsų gyvenimas.
Būtent krizių metu aiškiau pamatome, ar turime tvirtą vidinę atramą, ar tvirtovė, kuria pasitikime, nesugriūva.
Su šiuo klausimu žmonės susidūrė visais laikais. Labai baisu, kai subyra turėtos viltys, bet kai didžiausių krizių metu turima atrama nesujuda, sielą užlieja neišsakomas džiaugsmas.
Tolimoje praeityje gyvenęs poetas šį didžiausią žmonių poreikį turėti nejudantį sielos pamatą išsakė tokiais žodžiais: Ko gi man nelaimės dienomis bijoti, kai priešai klastingi apninka, kurie savo turtais pasitiki ir giriasi gausiais savo lobiais? Nė vienas žmogus negalės išpirkti savo brolio nė Dievui duoti išpirką už jį. Didelė kaina už sielos išpirkimą – tiek niekad neturėsi, kad galėtum amžinai gyventi ir nematytum sugedimo. Matysi, kaip išminčiai miršta, kvailiai ir paikieji žūva, palikdami turtus kitiems. Jie nori, kad jų namai pasiliktų per amžius, jų buveinės kartų kartoms, savo vardais jie pavadina žemes. Net ir garbingas žmogus neišlieka: jis panašus į galviją, kuris pražūva. Toks yra kvailai pasitikinčiųjų likimas ir galas jų pasekėjų, kurie pritaria jiems. Mirtis juos ganys kaip avis. Josios buveinei jie skirti ir į ją nužengs. Jų kūnas sunyks, pavidalas sudūlės; mirusiųjų buveinė bus jų namai. Tačiau Dievas iš kapo išpirks mano sielą, Jis priims mane (49 psalmės 5–15 eilutės).