Tikriausiai daugelyje šeimų, kuriose yra mažų vaikų, jau atplėšti pirmųjų advento kalendoriaus dienų skyreliai ir pasidžiaugta rastomis dovanėlėmis. Laukiame tos metų šventės, kai šeimos susės prie stalo Kūčių vakarienei. Ruošiame kalėdines dovanas.
Dažnuose namuose laikomasi įvairių papročių bei tradicijų, bet ar daugelyje namų iš tiesų nuoširdžiai dėkojama, kad Jėzus Kristus – Dievas Sūnus, konkretus istorinis asmuo, gimė, gyveno bei tarnavo žemėje, prisiėmė mūsų kaltę, bausmę ir gėdą mirdamas už mus ant kryžiaus, kad sutaikytų Juo patikėjusius su danguje esančiu Tėvu ir išgelbėtų nuo pelnytos rūstybės?
Ar atranda atgarsį mūsų širdyse Šventojo Rašto žodžiai, kurie skelbia žinią apie Viešpaties Jėzaus sugrįžimą į Žemę? Ar turėdami Šventajame Rašte užrašytą didį Dievo pažadą, iš tiesų laukiame jo išsipildant?
Šventojo Rašto liudijimai moko mus ištvermingai laukti pažado išsipildymo ir neprarasti vilties. Abraomui, Izraelio tautos protėviui, Kūrėjas davė pažadą, kad jo palikuonys keturis šimtus metų vergaus svetimame krašte kaip emigrantai, o po keturių šimtų metų bus Dievo išvesti iš ten su dideliu turtu. Abraomo palikuonys turėjo protėviui duotą pažadą, kuris bėgant metams ir kartai keičiant kartą daugeliui Egipto vergijos spaudžiamų izraelitų galėjo atrodyti tik graži legenda, skirta paguosti priespaudos išvargintus žmones. Tačiau vieną dieną Visagalio Dievo duotas pažadas išsipildė. Lydima didelių ženklų bei stebuklų Izraelio tauta išėjo iš Egipto vergijos.
Kitas pažadas išsipildė žymiai vėliau, nors buvo duotas tomis dienomis, kai izraelitai atėjo prie pažadėtos žemės sienų. Didysis Izraelio pranašas Mozė tuomet tautai kalbėjo: Viešpats, tavo Dievas, pakels pranašą iš tavo brolių kaip mane – jo klausykite! (Pakartoto Įstatymo knygos 18 skyriaus 15 eilutė). Nuo to laiko aštuonis šimtus metų Dievas kalbėjo per pranašus vis primindamas per Mozę duotą pažadą. Kūrėjas Izraelyje pakėlė daug pranašų, bet einant šimtmečiams izraelitai ėmė suprasti, jog Mozė kalbėjo apie ypatingą pranašą. Po aštuonių šimtų metų pranašų balsai nutilo ir keturis šimtmečius nepakilo nė vienas pranašas. Tačiau tauta nenustojo laukti, ir, nors visai kitaip nei didžioji tautos dalis tikėjosi, pažadas išsipildė gimus Jėzui.
Kristus, vieną kartą paaukotas, kad pasiimtų daugelio nuodėmes, antrą kartą pasirodys be nuodėmės Jo laukiančiųjų išgelbėjimui (Laiško hebrajams 9 skyriaus 28 eilutė).