Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir Jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: „Dievas su mumis.“
(Evangelija pagal Matą 1, 23)
Dievas, kurį garbiname, turi emocijas. Jis yra meilė, ir Jis pasirinko apreikšti savo meilę mums. Kai Adomas su Ieva nuo Jo nusigręžė, Jis ieškojo žmonių, tautos, kuri mylėtų Jį ir kur Jis galėtų apsigyventi. Dievas trokšta būti kuo arčiau tų, kuriuos myli, panašiai kaip žmogus, kuriam patinka būti su brangiais ir mylimais žmonėmis. Ir štai Dievas rado vyrą vardu Abraomas, kuris troško mylėti Viešpatį ir su Juo vaikščioti. Iš Abraomo palikuonių Dievas pakėlė savo išrinktųjų tautą. Toji tauta pastatė Dievui namus, ir pats Dievas atėjo ir apsigyveno tarp jų visoje savo šlovėje. Jis tapo viso jų gyvenimo ašimi.
Dievas nori būti ir mūsų gyvenime. Jis nori būti mūsų ašis, aplink kurią suktųsi visas gyvenimas. Ne veltui Jis pasivadina Emanueliu, kas reiškia „Dievas su mumis.“ Ar gali būti dar nuostabesnė tikrovė nei Emanuelis? Dievas nori dalyvauti kasdieniame mūsų gyvenime, būti šalia mūsų arčiau nei bet kas kitas pasaulyje. Jei iš tikrųjų suprastume šį Jo troškimą Jo didybės šviesoje ir pamatytume savo menkumą, su padėka pultume ant kelių, apimti šventos baimės. Niekam neleisk sakyti, kad Dievas nėra meilė.
Iš „This Day with the Master: 365 Daily Meditations“ vertė Rūta Rušinskienė