Panaikinki, Viešpatie, Adomo prigimtį
Ir įspausk mumyse savąją.
Antrasis Adomai iš aukštybių,
Atkurk mus savąja meile.
Kristus atėjo į pasaulį ne tik kaip Dievo Sūnus, bet ir kaip antrasis Adomas: Pirmasis žmogus – iš žemės, žemiškas; antrasis žmogus – Viešpats iš dangaus. Koks buvo žemiškasis, tokie yra ir žemiškieji, o koks yra dangiškasis, tokie yra ir dangiškieji. Ir kaip nešiojame žemiškojo atvaizdą, taip nešiosime ir dangiškojo atvaizdą (1 Kor 15, 47–49). Vis dėlto nuo Adomo iki Mozės viešpatavo mirtis net tiems, kurie nebuvo padarę nuodėmių, panašių į nusikaltimą Adomo, kuris buvo Būsimojo provaizdis (Rom 5, 14). Kristuje mes regime žmoniją tokią, kokia ji turėjo būti, – tobulą ir panašią į Dievą, vainikuotą garbe ir šlove (Ps 8, 5). Dar daugiau – Kristuje mes matome atpirktą žmoniją, kokia ji bus vieną dieną ateityje. Tas, kuris buvo formuojamas ir užgimė iš Marijos įsčių, dabar formuojamas mumyse (Gal 4, 19). Ir kai Dievas mumyse visuose įspaus savo atvaizdą, mes būsime panašūs į Jį: <...> dabar mes esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad, kai Jis pasirodys, būsime panašūs į Jį, nes matysime Jį tokį, koks Jis yra (1 Jn 3, 2).
Šis stebuklas rodo dar į vieną stebuklą – Kristus, kaip antrasis Adomas, gyveno visiškai paprasto žmogaus gyvenimą. Jis tarnavo, kentėjo, mirė ir prisikėlė ne dėl savo visagalio dieviškumo, bet dėl savo tobulo žmogiškumo. Kaip giedama tame pačiame himne – Jam „patiko gyventi kaip žmogui“. Tačiau tam, kad įvykdytų savo pašaukimą kaip tikras žmogus, Jis turėjo būti kupinas Šventosios Dvasios.
Dvasios žmogus
Pranašas Izaijas tris kartus savo pranašystėje mini, kad būsimasis Mesijas bus tobulas Dvasios žmogus. Pranašas rašė: Viešpaties Dvasia bus ant Jo (Iz 11, 2); Tėvas apie Jį sakė: Aš suteikiau Jam savo Dvasią (Iz 42, 1), ir pats Kristus apie save sako: Viešpaties Dievo Dvasia ant manęs (Iz 61, 1).
Turime suklusti ir įsiklausyti, kai girdime angelą Gabrielių, sakantį Marijai: Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo jėga apgaubs tave, todėl ir gimęs iš tavęs bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi (Lk 1, 35), nes tai primena pranašystes apie Mesiją. Nuo pat Kristaus prasidėjimo ant Jo ilsėjosi Šventoji Dvasia.
Ir dar nuostabiau – Dvasia niekada Jo neapleido, Ji visada buvo su Juo. Visose evangelijose matome, kad, vieno iš Bažnyčios Tėvų, Bazilijaus, žodžiais tariant, Dvasia tarnauja kaip „neatskiriama Kristaus palydovė“ (Sinkleras Fergiusonas, Šventoji Dvasia). Garsusis puritonas Džonas Ovenas išplėtė šią mintį ir išvardijo dešimt dalykų, kaip reiškėsi ši neišskiriama bendrystė. Pasak Oveno, Šventoji Dvasia:
- suformavo Kristaus kūną Marijos įsčiose (Lk 1, 35);
- pašventino Kristaus kūną ir pripildė jį malonės (Iz 11, 1–3; Lk 1, 35; Hbr 7, 26);
- augino Kristų išmintimi ir išmanymu (Lk 2, 40. 52; plg. Iz 11, 1–3);
- patepė Kristų (ypač krikšto metu) viskuo, kas reikalinga Jo, kaip Gelbėtojo, misijai (Mt 3, 16–17; Jn 3, 34; Lk 4, 1, plg. Iz 61, 1);
- įgalino Kristų daryti stebuklus (Mt 12, 28; Apd 10, 38);
- vedė ir stiprino Kristų Jam tarnaujant (Iz 42, 4; 49, 5–8; 50, 7–8; Lk 4, 1. 14);
- suteikė Kristui jėgų pasiaukoti ant kryžiaus (Hbr 9, 14);
- išsaugojo Kristaus kūną kape (Apd 2, 27; plg. Lk 1, 35);
- prikėlė Kristų iš numirusių (Rom 1, 4; 8, 11; 1 Tim 3, 16);
- pašlovino žmogišką Kristaus prigimtį (1 Kor 15, 45).
Taigi, kaip daro išvadą Sinkleras Fergiusonas, „nuo įsčių iki kapo, nuo kapo iki sosto – visur Kristų nuolat lydėjo Šventoji Dvasia“.
Tobulas žmogiškasis šventumas
Jei Jėzus buvo (ir yra) visiškai Dievas, kam Jam reikėjo Šventosios Dvasios, kad įvykdytų savo pašaukimą? Ar Jis negalėjo augti išmintimi ir daryti stebuklus savo dieviškumo jėga? Galėjo. Bet jei taip būtų buvę, mes negalėtume giedoti:
Antrasis Adomai iš aukštybių,
Atkurk mus savo meile.
Tam, kad Kristus taptų antruoju Adomu, jis turėjo kovoti ir nugalėti tame mūšio lauke, kuriame pralaimėjo pirmasis Adomas. Pirmasis Adomas krito kaip žmogus, todėl ir Kristus turėjo elgtis kaip žmogus – Jis turėjo visu kuo tapti panašus į brolius (Hbr 2, 17). Niekas – nei joks paaukotas gyvulys, nei angelas – negalėjo panaikinti mūsų senojo prakeikimo – šią užduotį turėjo atlikti tobulasis antrasis Adomas. Ir Šventajame Rašte skaitome: Juk mes turime ne tokį vyriausiąjį Kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį (Hbr 4, 15).
„Jei mes turime būti šventi, šitas šventumas turi būti įrėžtas mūsų prigimtyje. Būtent tai ir atliko Kristus“, – rašo S. Fergiusonas. Per Dvasią Kristus tapo naujos, šventos žmonijos pirmtaku. Ir dabar per tą pačią Dvasią Jis ir mūsų prigimtyje įrėžia savo tobulą žmogiškąjį šventumą.
Atkurti prarastą šlovę
Prieš tai, kai buvo išduotas, Jėzus savo mokiniams sakė: Ir Aš paprašysiu Tėvą, ir Jis duos jums kitą Guodėją, kad Jis liktų su jumis per amžius, Tiesos Dvasią (Jn 14, 16–17). Ta pati Dvasia, kurios buvo kupinas Jėzus, dabar yra su mumis – netgi mumyse – per amžius (Jn 14, 17). Ta pati prisikėlusio Kristaus Dvasia „įspaudžia į mus Kristaus dvasinio gyvenimo atspaudą, perkelia mums tą pačią meilę ir tuos pačius troškimus, ir mes tampame panašūs į Kristų“, – rašo Markas Džonsas (Mark Jones).
Kitai žodžiais tariant, Dvasia formuoja mūsų žmogiškumą pagal Kristaus žmogiškumą.
- Dvasia moko mus kreiptis į Dievą „Aba, Tėve“, kaip tai darė Jėzus: O kadangi esate sūnūs, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!“ (Gal 4, 6; žr. ir Mk 14, 36).
- Ji apgaubia mus paties Kristaus jėga: Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jėgos ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir lig pat žemės pakraščių (Apd 1, 8; žr. ir Lk 4, 14).
- Dievo Dvasia suteikia mums jėgų marinti kūno darbus, kad taptume vaikais, panašiais į Jo Sūnaus atvaizdą: Jei jūs gyvenate pagal kūną – mirsite. Bet jei dvasia marinate kūniškus darbus – gyvensite. Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai. <...> O kuriuos Jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į Jo Sūnaus atvaizdą, kad šis būtų pirmagimis tarp daugelio brolių (Rom 8, 13–14. 29).
- Ji kviečia ir vilioja mus „dalyvauti Kristaus kentėjimuose“: Verčiau džiaukitės, dalyvaudami Kristaus kentėjimuose, kad ir tada, kai Jo šlovė apsireikš, galėtumėte džiūgauti dideliu džiaugsmu (1 Pt 4, 13–14).
- Ji atveria mums Kristaus šlovę, kad galėtume būti keičiami į Jo atvaizdą: Mes visi, atidengtu veidu lyg veidrodyje regėdami Viešpaties šlovę, esame keičiami į tą patį atvaizdą iš šlovės į šlovę, veikiami Viešpaties, kuris yra Dvasia (2 Kor 3, 18).
- Galiausiai Ji pakeis mūsų kūną, kad jis būtų toks, kokį turi Kristus: Jei jumyse gyvena Dvasia To, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai Jis – prikėlęs iš numirusių Kristų – atgaivins ir jūsų mirtingus kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse (Rom 8, 11; žr. ir 1 Kor 15, 44).
Šventoji Dvasia, kuri žemėje buvo neatskiriama Kristaus palydovė, dabar yra neatskiriama mūsų palydovė – Kristus atsiuntė Ją tam, kad mumyse atkurtų buvusią šlovę.
Kalėdų Dvasia
Artėjant Kalėdoms daugelis kalba apie „Kalėdų dvasią“, geriausiu atveju turėdami omeny kažkokį miglotą gerumą ir neaiškų draugiškumą. Tačiau mes kalbame apie tikrąją Kalėdų Dvasią – ne miglotą ir ne prijaukintą. Tai iš tiesų gyva Dvasia, nepriklausoma ir visavaldė, netgi pavojinga Dvasia – pavojinga viskam, kas mumyse nepanašu į Kristų, ir viskam, kas priešinga Kristui išoriniame pasaulyje. Tai – į pasaulį įsiveržianti, stebuklus daranti, šėtoną sutrypianti, nuodėmę galabijanti ir mirtį sunaikinanti Dvasia. Galia yra skiriamasis Jos ženklas, o Jos siekis – Kristaus šlovė. Ji nematoma lyg vėjas ir galinga kaip uraganas. Nors kartais atrodo, kad Ji veikia lėtai, tačiau Ji nenurims, kol mumyse neišryškės Kristus, ir mums daugiau nebereikės melsti:
Panaikinki, Viešpatie, Adomo prigimtį
ir įspausk mumyse savąją.
Todėl, krikščioni, būk drąsus. Kalėdos primena ne tik tai, kad Kristus atėjo į šį pasaulį, Kalėdos – tai Kristus, atėjęs pas tave ir į tavo vidų.
vertė Jurga Domarkaitė