„Štai čia pasirašykite“, – lakuotu nagučiu baksteli už darbų saugą naujoje darbovietėje atsakinga Aldona. Paklajojęs žvilgsniu po bendradarbių pavardžių sąrašą, siaurame langelyje suraitai parašą. Po pietų „privairuoja“ už priešgaisrinę saugą atsakingas Vladas. „Minutėlę, reikėtų jūsų parašiuko. Galima čia, ant palangės.“ Reikia tai reikia, pakeverzoji. „Popieriai sutvarkyti“, visi prie darbo. Bet ar kada pagalvojate, kad visos šios darbo ir priešgaisrinės saugos taisyklės nėra tik formalumas? Vos tik ištinka nelaimė, kyla gaisras, klausiame – kokia priežastis? Taisyklės yra svarbios, jos reikalingos, kad saugotų, įspėtų ir padėtų.
Naujajame miesto katekizme skaitome 8 klausimą: Ką Dievas įsakė Dešimtyje savo įsakymų? Atsakymas: 1. Neturėsi kitų dievų, tiktai mane. 2. Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje, čia, žemėje, ir vandenyse po žeme – nesilenksi jiems ir negarbinsi jų. 3. Nenaudosi piktam Viešpaties, savo Dievo, vardo. 4. Atmink ir švęsk šabo dieną. 5. Gerbk savo tėvą ir motiną. 6. Nežudysi. 7. Nepaleistuvausi. 8. Nevogsi. 9. Neliudysi melagingai prieš savo artimą. 10. Negeisi. Dievas žino, kas mums geriausia, – kaip mus apsaugoti, įspėti ir pamokyti. Jo žodis suteikia dvasinę kryptį. Neskubėkime vien tik padėti „parašiuką“ ant Jo Dešimties įsakymų, bet apmąstykime juos ir prašykime Dievo išminties, kaip jais vadovautis savo gyvenime.
Tvora
Kadaise vienas architektas mane įtikinėjo, kad prieš statant namą geriausia viską pradėti nuo tvoros. Mėginau ginčytis, jog pas mus taip niekas nedaro. Jis buvo kategoriškas: „Ir blogai, kad nedaro. Lenkai visada pradeda nuo tvoros.“ „Gal ir taip, nenoriu ginčytis“, – pagalvojau anuomet. Ir nors vis dar nesu tikras dėl lenkų, bet Dievas tikrai savo namus pradeda statyti nuo tvoros. Išvedęs Izraelio tautą iš Egipto, Jis pirmiausia jiems duoda Dešimt įsakymų, arba Dekalogą (žr. Iš 20, 1–17) – aptveria atpirktuosius izraelitus savo moralinio Įstatymo „tvora“. Įstatymu Viešpats atskiria („pašventina“) savo dvasinę-moralinę teritoriją nuo pasaulio pagonybės. Niekas iš išorės negali patekti į Jo aptvertą „namų valdą“, nebent būtų „pašventintas“ Jo žodžiu ir priskirtas prie išrinktosios tautos. Už Įstatymo „tvoros“ Dievo namuose esantiems įsakymai bylojo, ko jie privalo vengti, kas draudžiama garbinant Dievą (1–4 įsakymai) ir tarpusavio santykiuose (6–10 įsakymai).
Dauguma Dekalogo įsakymų prasideda neigiamąja dalelyte „ne“ – draudžia daryti vieną ar kitą dalyką, panašiai, kaip darbo saugos taisyklės draudžia statybininkui „stovėti po strėle“, o dailidei rūkyti ceche. Vos tik iš Egipto vergijos išgelbėti izraelitai imdavo dairytis į kitus dievus garbinančias aplinkines tautas, buvo viliojami jų amoralaus ir smurtingo gyvenimo būdo, tuoj prieš save išvysdavo aukštą Dekalogo „tvorą“ su užrašu „Nelipk, užmuš“: neturėk, nedirbk, nenaudok, nežudyk, nepaleistuvauk, nevok, nemeluok, negeisk. Šie draudimai, panašiai kaip apsaugos ant rozečių ir surišti stalčiai mažus vaikus auginančiųjų namuose, – iš tėviškos meilės.
Įsakymai ne tik draudžia, bet ir kviečia kūrybai. Juk kiekvienas draudimas ko nors nedaryti sykiu yra kvietimas daryti ką nors teisingo ir gražaus. Tvora ne tik saugo nuo peržengimų, bet ir kviečia apsigyventi Dievo „valdoje“, Jo „teritorijoje“, pažinti jos savininko dorybes ir pačiam daryti gera. Dešimt Dievo įsakymų moko pažinti Dievą, džiaugtis ir garbinti Jį tokį, koks Jis yra, kviečia saugoti gyvybę, statyti šeimą ant ištikimybės pamato, moko rūpintis kito poreikiais, visada sakyti tiesą, džiaugtis kitų žmonių sėkme ir gerove.
Paskirtis
Senasis Testamentas Dievo įsakymus laiko brangesnius už auksą (Ps 119, 127) ir ragina jais vadovautis. Naujajame Testamente Įstatymas taip pat vadinamas šventu, teisingu, geru ir dvasišku (Rom 7, 12. 14). Tai nė kiek nestebina, nes savo įsakymais Viešpats parodo, ko Jis nedaro ir ką nori daryti bei koks yra tikras gyvenimas. Jei pirmieji keturi įsakymai pamoko mylėti Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis (žr. Įst 6, 5), tai likusieji atskleidžia, kaip praktiškai mylėti savo artimą (žr. Kun 19, 18). Meilė yra Įstatymo tikslas ir jo išpildymas (Mk 11, 29–31; Rom 13, 10; Gal 5, 14) – draudimai ne tik įspėja apie pavojų, bet ir (aiškinant juos pozityviai) kreipia teisingu keliu. Mozė perduoda Dievo paliepimą izraelitams: Laikykitės mano įstatymų ir paliepimų, kuriuos vykdydamas žmogus bus gyvas. Aš esu Viešpats (Kun 18, 5). Apaštalas Paulius pavadina tai teisumu iš įstatymo, nes jį vykdydamas žmogus juo gyvens (žr. Rom 10, 5). Toks teisumas negali būti prilygintas tobulam Dievo teisumui, kurį įgyjame tik per tikėjimą Jėzumi Kristumi, bet yra naudingas. Todėl visada yra geriau susilaikyti nuo pikto ir daryti gera. Ir nors šiais „gerais darbais“ niekas neišpirks savo sielos – ją gelbsti tik Viešpats, daugiau gyvenimo šioje žemėje ten, kur yra gerbiamas ir vykdomas (nors ir netobulai) Jo įstatymas.
Viešpats žinojo, kad Jo žmonėms laikytis Įstatymo bus sudėtinga. Manau, būtų pakakę susilaikyti nuo stabų, ištvirkavimo ir kitų didesnių nuodėmių. Bet izraelitai buvo geresnės nuomonės apie save, todėl iškart padėjo savo parašą ant sutarties: „Laikysimės!“ (žr. Iš 24, 3). Bet vos tik Mozė pakilo į kalną, sukilusių aistrų viesulas išblaškė visus gerus ketinimus. Aukštai kilus ir žemai kritus, Viešpats vėl turėjo atnaujinti sandorą ir pakartoti įsakymus, nors diagnozė menkai guodžianti – „neapipjaustyta“ širdis (Įst 10, 16; 30, 6). Ne įstatymas blogas, bet žmogaus prigimtis. Pasirodo, kad žmogaus širdis kieta, maištinga, nešvari, negebanti ir nenorinti paklusti Dievo meilės įstatymui.
Ar galime tobulai įvykdyti Dievo įstatymą? Heidelbergo katekizmas atsakymu į 5-ąjį klausimą it plaktuku vožia į kaktą: „Ne, nes iš prigimties esu linkęs Dievo ir savo artimo nekęsti.“ Izraelitai nenorėjo suprasti, kad Dievo prigimties šviesą atspindintis Dekalogo veidrodėlis rodo į milžinišką mūsų prigimties neatitikimą objektyviems dangiškos moralės standartams, t. y. į nuodėmę, ir garsiai šaukia apie Gelbėtojo poreikį. Kai Jis pasirodė, nemaža dalis religinio Izraelio elito vėl buvo įsitikinusi, jog jiems visai nedaug trūksta. Jie vėl dėjo parašą ant milžiniško dydžio skolos vekselio, kurio savo jėgomis niekas negali apmokėti. Dievo Įstatymas duotas, kad parodytų šventą Dievo prigimtį, mūsų sugedimą ir tai, jog mums reikia Gelbėtojo, kad pamokytų, kaip turime dievotai gyventi Jo akivaizdoje.
Vykdymas
Tarp tikinčiųjų kartais kyla diskusijos ir bruzdesys: turi ar neturi krikščionis laikytis Dešimties Dievo įsakymų? Kodėl apaštalo Pauliaus laiškuose mes skaitome teiginius, jog esame išlaisvinti iš Įstatymo (Rom 7, 6), mirę Įstatymui (Gal 2, 19), esame ne Įstatymo valdžioje (Gal 5, 18)? Atrodo, kad Paulius turi mintyje moralinę Dievo Įstatymo dalį, o ne Senojo Testamento apeigas ir judėjų tautos tradicijas. Turime ar neturime vykdyti Dekalogą, moralinį Dievo įsakymą? Taip ir ne. Neturime vykdyti, jei tai darome siekdami Dievo palankumo, norime Jam įsiteikti, tapti priimtini, kitaip tariant, savo pastangomis siekiame Išgelbėjimo. Šis neteisingas motyvas perbraukia Įstatymo vykdymą dviem riebiais raudonais brūkšniais. Tai ne Įstatymo vykdymas, o puikybė, tai veda ne į Dievo teisumą, bet į teisuoliškumą, savo susikurtą teisumą, bei kitų niekinimą. Tai nieko bendra neturi su tikėjimu Jėzaus Kristaus atliktu išgelbėjimo darbu (Evangelija) ir iš esmės yra svetimų dievų garbinimas, netikra religija, Dievo malonės Jėzuje Kristuje niekinimas.
Tačiau būdami išgelbėti iš Jo malonės, atradę Viešpaties palankumą, mes turime vykdyti šį Įstatymą. Juolab, kad mes esame net labiau įpareigoti jį vykdyti, nes pažinome ant kryžiaus mums parodytą Viešpaties Jėzaus meilę, Šventosios Dvasios paliudytą mūsų širdyse. Mes turime dar daugiau priežasčių Jį mylėti! Kitaip tariant, mes nesame išlaisvinti iš moralinio Įstatymo gyvenimo būdo prasme, bet esame laisvi nuo Įstatymo kaip išgelbėjimo būdo. Taip pat turime laikytis moralinių įstatymų dėl Dievo malonės sužadinto dėkingumo. Paulius sakosi „miręs Įstatymui“ kaip būdui išsigelbėti pačiam, tačiau dabar, kai yra priimtas, Jis turi naują motyvą jam paklusti – iš meilės. Meilė kyla iš tikėjimo Jėzumi ir Jo vilties, meilė juk ir yra tikrasis Įstatymo motyvas ir išpildymas.
Dešimt Dievo įsakymų –
Tai Izraeliui duotas Įstatymas,
Kai iš ugnies ir dūmų
Nuo Sinajaus kalno
Dievo balsas sudrebino dangų.
Pasigailėk, Viešpatie!
<…>
Juos Dievas davė tau, žmogau,
Kad savo nuodėmes išvystum,
Kad jie padėtų tau suprasti,
Kaip Jo akivaizdoj gyventi.
Pasigailėk, Viešpatie!
Išgelbėjimas – ne darbais,
Antraip šis skausmas nesibaigs.
Atleisk mums, Kristau, Viešpatie!
Tu – tarpininkas mūs išties.
Pasigailėk, Viešpatie!
Ištrauka iš M. Liuterio giesmės „Dešimt įsakymų yra Įstatymas“, vertė Elena Kaminskienė