„Be paliovos melskitės!“ (1 Tes 5,17)
Tai, ką teisingai ar neteisingai galvojame apie maldą, priklauso nuo to, kaip ją įsivaizduojame. Teisinga apie maldą galvoti, kaip apie alsavimą plaučiuose ir kraują širdyje. Mūsų kraujas teka ir alsavimas tęsiasi „be paliovos“. Apie tai mes netgi negalvojame, tačiau tai niekada nesiliauja. Taip pat ne visuomet suvokiame, kad Jėzus mus išlaiko tobuloje vienovėje su Dievu, tačiau jei Jam paklūstame, taip yra visuomet. Malda nėra pratybos, o šventojo gyvenimas. Sergėkis visko, kas kliudo maldai. „Be paliovos melskitės“, išsaugok vaikišką įprotį širdyje Dievui melstis visą laiką.
Jėzus niekuomet nekalbėjo apie neatsakytą maldą. Su neribotu tikrumu Jis žinojo, kad į maldą visuomet atsakoma. Ar per Dievo Dvasią dėl maldos mes turime tą neišsakomą tikrumą, kokį turėjo Jėzus, ar prisimename akimirkas, kai atrodydavo, kad Dievas neatsako į mūsų maldą? Jėzus sakė: „Kiekvienas, kas prašo, gauna...“ (Mt 7,8). Tačiau mes abejojame: „Bet...,bet....“. Dievas į maldas atsako geriausiu būdu – ir ne kartais, o visuomet. Vis dėlto atsakymo ženklas ten, kur norėtume, ne visuomet pasirodo tuojau pat. Ar tikime, kad Dievas atsako į maldą?
Mums kylantis pavojus yra tas, jog Jėzaus žodžius norime sušvelninti tiek, kad jie atitiktų mūsų sveiko proto lūkesčius. Tačiau jeigu remtumėmės tik sveiku protu, Jo žodžiai nebūtų nė dėmesio verti. Tai, ką Jėzus mokė apie maldą, yra dieviškosios tiesos, kurias Jis mums apreiškia.
Oswald Chambers „Viskas Jo šlovei“