Skaitydamas Šventąjį Raštą po truputį imi suprasti, jog prieš tave – ypatinga knyga. Ji pasakoja apie Dievą, visa ko Kūrėją, kurio neaprėpia lakiausia žmogaus vaizduotė. Ir ne tik pasakoja, bet perduoda paties Kūrėjo žodžius, o dar tiksliau – visa knyga yra Kūrėjo žodžiai, užrašyti Dievo Dvasios įkvėptų žmonių. Šventajame Rašte nerasime teorinių samprotavimų apie Dievą. Jame sutinkame didingą ir baisų, teisingą ir tyrą, gailestingą ir mylintį, šlovingą, amžiną, visa žinantį, nuolankų, visagalį, šventą ir ypatingai kantrų mūsų Kūrėją.
Skaitant šią knygą, žodžiai ar ištisi sakiniai gali staiga prabilti skaitančiajam tiesiai į širdį, ir žmogus suvoks, jog stovi savo Kūrėjo akivaizdoje. Tolimoje praeityje užrašytos amžinojo Dievo ištarmės nenustoja skambėti ir šiandien. Knygos puslapiuose atsiveria Dievo pasaulis – tikrovė, kuriai esame mirę ir, jeigu norime ją pažinti, turime būti prikelti iš dvasinės mirties.
Pirmame amžiuje Atėnuose pasakyti apaštalo Pauliaus žodžiai, užrašyti Apaštalų darbų knygoje, yra Kūrėjo įsakymas visų tautų žmonėms atgailauti. Tai pirmas žingsnis į atsiveriantį gyvojo Dievo pasaulį – pripažinti tikrąją savo padėtį, pamatyti, jog esame visiškai pasiklydę, šauktis pasigailėjimo ir priimti neužtarnautą Dievo malonę – Jėzaus Kristaus auką už mūsų nuodėmes.
Tuomet prasideda tikėjimo kelionė. Patikėję Jėzumi Kristumi tampame Dievo vaikai. Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki Jo vardą, kurie ne iš kraujo, ne iš kūno norų ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo gimę (Evangelijos pagal Joną 1 skyriaus 12–13 eilutės). Biblijos puslapiuose atrandame dovanotą dieviško teisumo rūbą, kuriuo patikėjusius apvelka Dievo Dvasia. Taigi, išteisinti tikėjimu, turime ramybę su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir džiaugiamės Dievo šlovės viltimi (Apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams 5 skyriaus 1–2 eilutės).
Tapę Dievo vaikais, išteisinti tikėjimu esame mūsų dangiškojo Tėvo mokomi, ugdomi bei drausminami, kad subręstume iki Kristaus amžiaus pilnatvės saiko. Raštas prabyla apie dvasinę brandą. ... siekite šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties (Laiško hebrajams 12 skyriaus 14 eilutė). Tėvas auklėja mus mūsų labui, kad taptume Jo šventumo dalininkais (ten pat, 10 eilutė).