Turbūt kiekvienas žmogus nori būti mylimas ir nors truputį ką nors myli. Norime kam nors rūpėti, būti laukiami ir reikalingi. Teigiama, jog nuo to, kiek meilės patyrėme kūdikystėje ir vaikystėje, priklauso mūsų gebėjimas tinkamai gyventi visuomenėje.
Žodį „meilė“ vartojame labai dažnai. Sutuoktiniai myli vienas kitą, tėvai myli vaikus, vaikai – tėvus, mylime artimuosius, draugus, tėvynę, augintinius. Nors anaiptol ne visada tai, ką vadiname šiuo žodžiu, iš tiesų yra meilė. Dažnai tai būna geismas arba egoistiškas prisirišimas prie kito asmens. Tokį jausmą išreiškiame žodžiais „negaliu be tavęs gyventi“, bet taip kalbėdami parodome, kad rūpime tik patys sau, ir nepagalvojame, ar kitas asmuo nori su mumis gyventi. Kaip mums aiškiau pamatyti, kokia yra tikroji meilė, kad nevartotume šio žodžio netinkamai?
Niekas geriau neišsakė esminių meilės bruožų, kaip Šventojo Rašto autoriai, ar perteikdami Jėzaus Kristaus žodžius, ar užrašydami Kūrėjo įkvėptas mintis.
Pasižiūrėkime į kelias Kristaus apaštalų užrašytas mintis:
Niekam nebūkite ką nors skolingi, išskyrus meilę vienas kitam, nes kas myli kitą, įvykdė įstatymą. Juk įsakymai: „Nesvetimauk, nežudyk, nevok, neteisingai neliudyk, negeisk“ ir kiti, yra apibendrinami posakiu: „Mylėk savo artimą kaip save patį.“ Meilė nedaro blogo artimui. Todėl meilė – įstatymo išpildymas (Apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams 13 skyriaus 8–10 eilutės).
Meilė kantri ir maloni, meilė nepavydi; meilė nesigiria ir neišpuiksta. Ji nesielgia nepadoriai, neieško savo naudos, nesusierzina, nemąsto piktai, nesidžiaugia neteisybe, džiaugiasi tiesa; visa pakenčia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia (Apaštalo Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams 13 skyriaus 4–8 eilutės).
Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo. Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė. O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad gyventume per Jį. Meilė – ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad Jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes (Apaštalo Jono Pirmojo laiško 4 skyriaus 7–10 eilutės).