Norėdama pristatyti roko grupės „jautì“ vokalistą Džiugą Širvį, supratau, kad tai nebus taip paprasta. Kodėl? Ogi todėl, kad jo gyvenime visko labai daug – jis yra ne tik profesionalus aktorius, vaidinantis 5-iuose spektakliuose, bet ir dainininkas bei muzikantas, grojantis gitara ir atliekantis savo kūrybos dainas grupėje „jautì“ ir kameriniuose soliniuose koncertuose. Džiugą gali išvysti per televiziją, įsijungęs populiarią laidą „Mano daina“... Kaip visa tai aprėpti nedideliame interviu? Pabandykime...
Džiugai, man atrodo, kad tavo gyvenimas yra ištisa kūryba. Tam, kad žmogus atsiskleistų kaip kūrėjas, reikalinga tam tikra aplinka. Kokią ją prisimeni savo vaikystėje? Kokioje šeimoje tu augai?
Aš augau Dariaus Širvio ir Audronės Širvienės namuose. Esu jų sūnus. Man kūrybinė aplinka siejasi ne tik su namais, bet ir su bažnyčia, kuri buvo neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Jei sekmadienį dėl ligos ar atostogų prie jūros negali nueiti į bažnyčią, pasijunti labai keistai. Sekmadieniais visada visa šeima eidavome į bažnyčią. Manau, kad mane pasąmoningai suformavo giesmės, kurios ten nuolatos skambėdavo, namuose tėvai klausydavo giesmių įrašų. Bažnyčioje ant scenos matydavome giedančius, grojančius gyvai gitara, būgnais ir kitais instrumentais žmones, o kai mūsų namuose susirinkdavo namų grupelė, gitara grodavo tėtis. Ir geras tėčio draugas Ričardas Daunoravičius nuolatos domėjosi muzika. Taigi mane supo ne tik bažnytinė, bet ir muzikinė aplinka. Kai pradėjau studijuoti, žengiau už bažnyčios ribų, tuomet supratau, kad nepažįstu šių dienų popmuzikos konteksto, nes aš sukausi tik bažnyčios aplinkoje. Iš vienos pusės tai buvo minusas, nes nežinau dainų, kurias visi žino, bet iš kitos pusės – aš nuolatos girdėdavau kokybišką gyvai atliekamą, pakankamai aukšto lygio muziką. Namie ir pradinėje mokykloje skambėdavo vaikiškos dainelės iš spektaklių „Obuoliukas“, „Asilėlis gelbėtojas“ ar kitos vaikiškos giesmės. Ir dabar dar galėčiau jas sudainuoti – taip giliai jos įsiminė. Mes, vaikai, dainuodavome tiek sekmadieninėje mokykloje bažnyčioje, tiek Vilniaus krikščionių gimnazijoje, kurioje mokiausi. Tad natūraliai, kai esi apsuptas gyvai atliekamos muzikos, lavėja ir tavo vokalas.
Pasakyčiau, kad aplinka ne tiek įkvėpė, kiek neužgniaužė noro kurti – mokykloje aš jaučiausi laisvai ir gerai. Pavyzdžiui, nuo pirmos klasės norėjau šokti pas choreografijos mokytoją Aidą Maksvytytę, bet šokių studiją „Džiaugsmas“ lankiusios mergaitės šoko baletą ir manęs nepriėmė. Tačiau aš taip norėjau šokti, kad nuolat zyziau, ir antroje klasėje mane priėmė! Net pakeitė būrelio šokio stilių – šokome ne baletą, o šiuolaikinius šokius (šypsosi). Kurį laiką buvau vienas berniukas tarp mergaičių, bet vėliau prisijungė ir klasės draugas Konradas. Aš taip troškau šokti, tad net kai draugai kviesdavo kur eiti, sakydavau, kad man šokių būrelis. Iš savo aplinkos aš nepatyriau spaudimo ar patyčių.
Buvai drąsus ar tiesiog taip stipriai troškai šokti?
Nežinau, kodėl man šokiai taip patiko. Tautinius šokius teko šokti dar darželyje, su sese lankėme pramoginius, o mokykloje šokių studiją lankiau iki 8 klasės. Tada perėjau į sportą, nes labai norėjau būti vyriškas (juokiasi).
Tu visada buvai labai aktyvus, dalyvaudavai įvairiuose bažnyčios renginiuose: vaidindavai, šlovindavai, dainuodavai Editos Tamoševičienės vadovaujamame ansamblyje „Dainų lietus“.
Taip, tai atsispindi ir mano pirmo albumo „Pastorių vaikai“ pirmoje dainoje „Pirmūnas“ – aš buvau visur. Nemoku pasakyti „ne“: jei kviečia į kalėdinį renginį – gerai, į naujametinį – irgi gerai. Visur vaidini, mokaisi eilėraščius, dainas, tekstus. Visur leki, bėgi... Nors mama vis sakydavo: „Pabūk ramiau, pailsėk, nebūtina tau visur dalyvauti.“
Ir jūsų klasė buvo labai draugiška...
Taip, mūsų klasė buvo draugiška, mus girdavo kaip kūrybišką klasę, nes mes prisigalvodavome visokių dalykų – šimtadienį pradėjome organizuoti, kai buvome 9-okai. Su klasės draugais – Nojumi, Kornelija, Daniele – pradėjome groti, nes mums atrodė, kad kurti yra kieta. Su Nojumi Zvicevičiumi iki šiol grojame grupėje „jautì“.
Atrodo, kad tau turėjo būti lengva pasirinkti profesiją. Ar tu aiškiai žinojai, kokią profesiją pasirinksi baigęs gimnaziją?
Ne, man nebuvo aišku, nes į renginius, kuriuose dainavau ar šokau, nežiūrėjau kaip į rimtą veiklą, kuri galėtų tapti mano profesija ir darbu. Atrodė, kad reikia dirbti kokioje įmonėje. Galvojau studijuoti fiziką arba garso režisūrą, nes patinka technologijos, įgarsinimas, laidai, kompiuteriai. Svarsčiau būti teatro mokytoju – prasmingas darbas, jungiantis kelias disciplinas – dainavimą, šokį, vaidybą. Ilgai neapsisprendžiau. 12-oje klasėje įnirtingai besiruošiant matematikos egzaminui, Rugilė Sabonytė, su kuria drauge lankėme teatro būrelį pas Aleksandrą Špilevojų, įkalbino stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Užpildžiau kelias stojimo anketas: į teatro mokytojus, muzikos technologiją, psichologiją ir aktorinį. Nors nelabai tikėjau, kad įstosiu, vis dėlto man pavyko kartu su draugu Steponu Davidavičiumi įstoti į Teatro akademiją, vaidybos specialybę. Iš 160 stojančiųjų įstojo tik 20. Pasisekė. Taip Dievas nuvedė... Vis dėlto po poros mėnesių Steponas apsisprendė išeiti, o aš likau.
Kas tave motyvavo pasilikti?
Aš norėjau būti geriausiu. Man puikiai sekėsi, norėjau įvaldyti aktoriaus amatą. Jau I kurse pradėjau „arti“. Baigdamas IV kursą supratau, kad šios studijos man daug davė – suformavo mane kaip žmogų. Ta disciplina tavęs neplaka, bet jei nebūsi disciplinuotas, būsi nuplaktas (juokiasi), tikriausiai išmestų iš studijų. Bet aš buvau disciplinuotas ir susitelkęs tik į studijas. Išmokau, kaip reikėtų elgtis ant scenos, suprasti meną iš esmės, scenos meną, kas vyksta ant scenos – kas gerai, o kas blogai. Išmokau skaityti žmones, nes ruošdamasis vaidmenims labai daug analizuoji visa, kas vyksta aplinkui. Pradedi mokytis pastebėti žmonių savybes, jų reakcijas, emocijas, kurių anksčiau nepastebėdavau. Pasikeitė ir mano pasaulėžiūra – kitomis akimis pamačiau pasaulį. Nors žmonės galvoja, kad menus studijuoja išplaukę žmonės, svajokliai, bet taip nėra. Studijuodamas aktorystę tu negali svajoti – turi būti akylas ir gana pragmatiškas. Tai išgydė mano svajokliškumą.
Minėjai, kad studijos formavo tavo pasaulėžiūrą. Kaip ji keitėsi? Ar nepatyrei susipriešinimo su krikščioniškoje aplinkoje susiformavusiomis vertybėmis? Ar tavo paties vidus nesipriešino kai kuriems vaidmenims?
Aš stačia galva puoliau į studijas ir viską priėmiau kaip „amato mokyklą“. Vaidmuo, kurį aš kuriu, nėra aš. Aš nuo to atsiskiriu ir tiesiog vaidinu, sakykim, šlykštų žmogų. Juk kiekvienas savyje turime šlykštumo, tad tiesiog tai ištrauki ir atneši į sceną, bet neperkeli to į savo gyvenimą. Jau studijų pradžioje aš tai atskyriau: tai, ką darau ant scenos, nebūtinai yra tai, ką aš iš tikrųjų noriu daryti gyvenime. Mano personažas yra vienoks, aš esu kitoks. Kartais tai išlaisvina. Tai veikia ir tarsi tam tikra terapija, nes tu leidi sau daryti dalykus, kurių šiaip neleistum. Kai vaidini scenoje, sieki, kad žiūrovas iš to pasimokytų, įvyktų lūžis, kad pasitarnautų bendram kūriniui – aš esu tik vienas iš sraigtelių. Ir tai, ką vaidinu, nebūtinai turi sutapti su mano gyvenimo pasirinkimais.
Teko girdėti, kaip aktorius, filme suvaidinęs depresijos prislėgtą žmogų, pusę metų negalėjo išeiti iš to vaidmens. Ar tau taip nebūna?
Ne. Tai yra Method acting. Pas Aidą Giniotį, kuris buvo mano kurso vadovas, tokios vaidybos yra mažiau. Mes mokomės greitai įšokti į vaidmenį – nesiruoši ir psichologiškai nenarstai savęs, neprievartauji, kad galėtum suvaidinti konkretų vaidmenį, pvz., pasakoji istoriją apie mažą vaiką, kuris ėjo apiplėšti kitą mažą vaiką. Dauguma žinome atvejų, kai aktorius puikiai atlieka vaidmenį, įsikūnija į savo herojų, bet galiausiai tai pakenkia jo asmeniniam gyvenimui. Nemanau, kad dėl vaidmens verta save žaloti. Kai studijavau, buvo visaip – ir pats atsinešdavau savo pasirinktą medžiagą, ir pakviesdavo vaidinti konkretų vaidmenį. Dabar renkuosi truputėlį mažiau vaidinti, o daugiau muzikuoti, nes tuomet ant scenos užlipu aš, realus Džiugas – toks, koks esu. Taip galiu stipriau viską išreikšti, išdainuoti, sutirštinti ir išrėkti savo emocijas, o teatre ant scenos užlipa personažas: Michalas, peliūkštis ar koks nors kaimietis.
Kokią įtaką tau padarė tavo grupės studijų vadovas Aidas Giniotis?
Teatro, kaip meno, suvokimui jis padarė labai didelę įtaką. Iš jo mokėmės, kaip kurti personažus, – paties amato. Kelerius metus mūsų kurso vadovais buvo Aidas Giniotis ir Eglė Gabrėnaitė, Ieva Stundžytė. Iš Aido mokiausi būtent kurti personažus. Ne visada mūsų vertybės sutapdavo, bet kai studijuoji, esi atlapos širdies studentas ir sugeri viską – tiek geras, tiek ir blogas mokytojų savybes, nes tu idealizuoji mokytoją, jį kopijuoji, iš jo mokaisi. Bet baigęs studijas ir per šiokį tokį atstumą žvelgdamas į režisierius ir apskritai į teatrą (nes pradedi gyventi savarankiškai), pastebi, kad gal negerai dariau idealizuodamas kai kuriuos dalykus, būdo savybes ar bendravimo stilių. Mano draugas Steponas tai pamatė po 2 mėnesių, nes įdėmiai analizavo viską, kas vyksta teatro pasaulyje, ką daro teatro žmonės, kokios jų vertybės, požiūris į šeimą. Dauguma teatralų yra vieniši žmonės dėl įtemptų grafikų, dėl savo ambicijų ar dėl troškimo tik teatre vaidinti ir nekurti nieko kito. Nors yra aktorių ir režisierių, kurie turi šeimą ir ją vertina, jie į teatrą eina kaip į darbą, bet kai kuriems žmonėms teatras tampa šeima – jie čia gyvena, o namo eina kaip į darbą...
Baigęs studijas supratau, kad reikia grįžti prie anksčiau puoselėtų tikrų vertybių. Yra dalykų, kuriuos man labai sunku iš savęs išmušti. Kartais galvoju, kad darbo etika yra nuolatos dirbti, nors iš tikrųjų gal geriau kartais tiesiog pabūti su šeima, o darbams skirti kiek mažiau laiko. Ketverius metus ištisai buvau TIK akademijoje, tuose rūsiuose, – tik persirenginėji ir mirksti mene, pamiršti santykius su artimaisiais, šeima – ne tik su žmona, bet ir su seneliais, tėvais, sese ar broliu. Dabar bandau tuos dalykus prisiminti ir iš naujo kurti santykius.
Vaidini trijuose Aido Giniočio ir dviejuose Ievos Stundžytės pastatytuose spektakliuose. Kuris spektaklis tau pačiam mieliausias?
Taip, šiuo metu vaidinu spektakliuose „Riešutų duona“, „Hop“, „Pagalvinis“, „Bakchantės“, „Raulas keliauninkas“. Daugiau vaidmenų nesiimu.
„Riešutų duona“ yra pirmasis mano spektaklis, kuriame vaidinti pradėjau studijuodamas III kurse. Man tai buvo neįkainojama patirtis, svajonės išsipildymas – dirbti su patyrusiais aktoriais, kolegomis. Tai buvo pirmasis mano vaidmuo teatre – gal todėl šis spektaklis man ir brangiausias. Vaidinau su 20-čia metų vyresniu Daliumi Skamaraku – jis mano kolega ir partneris scenoje!
Spektaklyje „Pagalvinis“ drauge su kursioku Matu Pranskevičiumi vaidinu vienos valandos scenoje. Ten sudėliota visa psichologinė linija: aš esu neįgalus brolis, turintis neįgalų brolį, kuris turi savitą logiką, savitą pasaulio suvokimą. Šiame spektaklyje nebesimakaluoju scenoje, bet vaidinu.
Spektaklis „Raulas keliauninkas“ neišpasakytai nuotaikingas – daug humoro, subtilios ironijos, jaunatviškos energijos (ištisai bėgote). O tu su gitara rankose...
Taip, „Raulas keliauninkas“ išties smagus spektaklis, pastatytas pagal to paties pavadinimo beveik prieš šimtą metų parašytą Kazio Binkio poemą. Iki šių dienų aktualios išsakytos vertybės, humoras, ironija. Džiaugiuosi, kad būdamas paaugliu nepatingėjau – šokau, muzikavau, tad šiandien šios disciplinos labai praverčia vaidinant.
Labai svarbus aktoriaus ir žiūrovo ryšys. Kiekvienas spektaklis ar koncertas turi savo atmosferą. Tai irgi yra tam tikra kūryba...
Taip, tai scenos menas, kuriam įvaldyti reikia praktikos. Kiekvieną spektaklį tu tiesiog „girdi“ tą atmosferą. Klausai ir pajunti, kaip žmonės reaguoja. Žmonės valingai arba nevalingai dūsauja, kvėpuoja, juokiasi, krizena, šypsosi arba ne. Tokius dalykus pastebėjęs jauti, kur reikia kreipti spektaklį. Dažniausiai žinai, kokią mintį ar įspūdį žmogus turėtų išsinešti. Kai girdi, kaip žmonės reaguoja viso spektaklio metu, supranti, kurioje vietoje reikia daugiau paspausti ir suteikti daugiau emocijos ar išryškinti tam tikras detales, kad žmonės suprastų, apie ką kalbama... Turi tikslą, į kurį turi nuvesti žiūrovą – kartais žiūrovai būna iš anksto nusiteikę tam tikslui, o kartais juos reikia paruošti, išminkyti ir nuvesti į tą tikslą. Tai labai subtilūs dalykai, kuriuos sunku išreikšti žodžiais – jie daugiau jutiminiai... O kartais būna, kad žiūrovas sėdi kaip kietas riešutėlis – galbūt jam buvo sunki diena, pavargęs po darbų, tad tokį sunkiau išjudinti.
Dar viena tavo kūrybinio gyvenimo pusė – roko grupė „jautì“ ir solinė karjera. Su grupe „jautì“ taip pat nuveikta daug gražių darbų – išleisti net 5 albumai: „Gap Year“ (2017), „Too Fat To Run“ (2019), „Mulkis“ (2020), „Apreiškimas“ (2021), „Meilė“ (2022). Kaip per tokį trumpą laiką sugebėjote tiek daug nuveikti ir tapti populiarūs?
Kai tik pradėjome muzikuoti, nesitikėjome ir nesiekėme populiarumo. Norėjome tiesiog groti ir kurti. Po pirmųjų pasirodymų viešumoje pajutome palaikymą, atsirado klausytojų ratas. Klausytojai pakursto ugnį toliau kurti, dalintis ir siekti naujų tikslų, todėl išsikėlėme tikslą „gyventi iš muzikos“. Kad jį pasiektume, turėjome labai nuosekliai atlikti darbus, planuoti, daryti įrašus ir rengti koncertus. Kas kartą norime nustebinti patys save bei klausytojus, gal todėl kasmet pavyksta pasiekti vis daugiau ir vis plačiau.
Pamenu, kad 2014 m. krikščioniškame festivalyje „Sielos“ grupės „jautì“ daina „Debesys“ buvo įvertinta kaip „Geriausia festivalio SIELOS 2014 daina“.
Oi, išties dalyvavome „Sielose“! Daina „Debesys“ buvo išrinkta mėgstamiausia žiūrovų daina. Įdomu, kad tos dainos niekur neįrašėme... Pamenu, kad tiesiog džiaugėmės suteikta galimybe pagroti ir visiškai nesitikėjome gauti apdovanojimo. Kadangi ten atvažiuoja daug pažįstamų iš skirtingų miestų ir bendruomenių, norėjome su jaunimu prasidalinti žinia, kad mes grojame, dainuojame ir kuriame dainas. Keistai pasijutome ir tuomet, kai klubo „Tamsta“ organizuotame konkurse „Garažas“ 2016 m. grupė „jautì“ laimėjo II vietą. Tuomet supratome, kad tai, ką kuriame, yra skirta ne tik mums, bet turi ir didesnę vertę – tai randa atgarsį ir kitų žmonių širdyse. Tai buvo postūmis.
Kaip gimė grupės „jautì“ pavadinimas? Dažniausiai pavadinimams vartojami daiktavardžiai, o jūsiškis pavadinimas – veiksmažodis. Jūsų dainų tekstai daug kalba apie jausmus – ar tai susiję?
Artėjo krikščioniškos muzikos festivalis „Sielos“, o mes dar nežinojome, kaip pasivadinti. Registracijos laikas bėgo į pabaigą, todėl paskubomis nusprendėme vadintis „jautì“ – kad nebūtume „jaučiais“, uždėjome kirtį ant i (šypsosi). Taip spontaniškai tąkart pasivadinome, taip ir liko. O kad ir dainos apie jausmus – tai puikus sutapimas.
Džiaugiatės tokiu pavadinimu?
Taip, esu sapnavęs, kad bandome pakeisti grupės pavadinimą, nes atrodė per prastas, bet pripratome, o dabar tai ne tik grupės pavadinimas, bet ir brendas.
Viskas prasidėjo nuo kelių draugų. Ar dainas taip pat kuriate kartu?
Dažniausiai dainų tekstus kuriu aš (nors ne vieną tekstą yra sukūręs ir Pilypas Gruzdys). Aš juos atnešu draugams pakoreguoti, nes gal ką neskoningai parašiau – žodžiu, perkošiu tekstus per draugų filtrą. Kadangi mes mėgstame panašią muziką, turime panašų pajautimą, tai dažnai sutariame, o jeigu su kuo nesutinkame – suteikiame vienas kitam galimybę eksperimentuoti, pabandyti ką nors naujo, neišbandyto. O kuriant vaizdo klipus, vizualus ir filmuojant būna įvairiai: vienos idėjos gimsta mums patiems, kitas idėjas pasiūlo režisieriai, su kuriais dirbame. Būna, kad pasižiūrėję filmą paimame kokią to filmo sceną ir savaip interpretuojame, nes mums tai patinka. Tiesiog nevaržome savęs ir nespaudžiame vienas kito naujai pergalvoti – geriau, struktūriškiau, kūrybiškiau. Užfiksuojame tai, kas mums pavyksta. Nenorime pasirodyti geresni, negu iš tikrųjų esame. Esame tokie, kokie esame, ir tuo dalinamės.
Dabar jau esate populiarūs – ar nesinori pataikauti žiūrovui? Nėra pasąmonėje noro parašyti dainos taip, kad įtiktum klausytojui, kad susilauktum daugiau dėmesio?
Kartais pagalvojame apie tai, kad pataikauti minios nuomonei arba skoniui yra kelias į sėkmę, bet mūsų tai netraukia, nes nuo pat pradžių darome tai, kas mums patinka, ir matome, kad tai patinka ir klausytojams. Jei sukuriame ką nors šiek tiek kitokio, žmonėms vis tiek patinka, arba atsiranda nauji klausytojai. Nesinori kurti pataikaujant, nes taip išduotum pats save – žinai, kad nebus smagu atlikti tą kūrinį vėliau daugelį kartų koncertuojant. Jei dirbtinai parašysi, bus sunku nuoširdžiai atlikti. Ar verta save taip apsunkinti?
Kaip gimsta dainų žodžiai, muzika?
Aš, kaip muzikos kūrėjas, nuolatos esu kūrybinėje būsenoje. Nuolat galvoju apie naujas frazes, naujus tekstus. Kai bendraudamas išgirstu kokią nors įdomią frazę, sureaguoju: „O, ši frazė gali būti mano dainoje“ ir iškart užsirašau telefone. Arba skaitydamas knygą, žiūrėdamas dubliuotą filmą, klausydamas angliškos muzikos, išgirstu frazę ir pagalvoju, kad aš taip niekad nepasakyčiau, todėl galėčiau tokią mintį pritaikyti. Aš mąstau frazėmis, jas renku, suguldau į vieną lapą ir tada pinu temą toms frazėms – gal toks mano kūrybos būdas? Savo aplinką interpretuoju kaip kūrybinę erdvę, rankioju įvairias detales ir, atsisėdęs prie stalo, viską sudedu, ir pjaunu.
Ar tu esi jautrus? „jautì“, jautrus, jausmai...
Gydytojai mamai sakydavo, kad aš jautrus, nes mano širdyje buvo ūžesių, mano kūnas lengvai sureaguodavo į dirgiklius. Ar aš esu jautrus? Manau, visi esame kažkiek jautrūs, tik kiek tai parodome, kiek tai ištransliuojame? Menininkai savo kūriniais išreiškia savo jautrumą – tai darau ir aš. Nebijau parodyti savo jautrumo. Žinau, kad esu jautrus. Žinau, kad kažkas kitas irgi yra jautrus. Tai gal pasidalinkime tuo ir vienas kitam pasiguoskime?
Tavo pirmasis solinis albumas „Pastoriaus vaikai“ (2022) pilnas jautrių, jausmus įvardijančių žodžių: „nenoriu klyst“, „nepaprastai graužiuos“, „suklupsiu“, „nebepriklausau“, „išpažinsiu, šukes susirinksiu“, „užtenka atsiprašinėti“, „aš nebenoriu keistis“. O ir dainų pavadinimai kalba apie jausmus: „Raudonuoju“, „Skaudina“, „Nebepriklausau“, „Išgyventi sausį“... Kaip gimė šis jausmingas albumas?
Kūrėme su grupe „jautì“, įrašinėjome albumus, bet visąlaik norėjau pabandyti sukurti kažką tokio, kas nepraeitų pro filtrą – tiek muzikos, tiek teksto prasme – norėjau išsakyti tai, kuo gyvenu. Šis albumas gimė iš noro rašyti truputėlį kitokią muziką, negu kūrėme su „jautì“ – ne roką, bet lengvesnę muziką, kuri man patinka. Tai buvo lyg eksperimentas. Nežinojau, ar jis bus sėkmingas, bet labai troškau pasidalinti tuo, kas manyje kaupėsi. Pradžioje su draugu Mykolu Saulyčiu norėjome groti ne su grupe, o dviese, nes jis yra būgnininkas. Galvojau apie mus, kaip apie du pastorių sūnus, o vėliau tai išaugo į norą sukurti albumą apie savo vaikystę, apie savo sesę ir savo išgyvenimus.
Ką reiškia būti „pastoriaus vaiku“?
Šiame albume leidau sau paatvirauti ir būti pažeidžiamam. Eiles ir dainas kartais slėpdavau stalčiuje, nes nenorėjau per daug atsiverti. Tačiau laikas ėjo, o stalčius ne guminis, todėl nusprendžiau išleisti ir viskuo, kas manyje susikaupę, pasidalinti – kuo gyvenu, kaip save suvokiu, permąstyti, kodėl esu toks, koks esu. Ir gal mano tapatybei didelę įtaką turėjo mano vaikystė ir paauglystė.
Tekstuose meilė Dievui persipina su meile žmogui. Dainoje „Niekas“ tu sakai: „Tu mane visą matei, lyg būčiau pasiryžęs nusirengt prieš tave, nusiprausti. Laukiu.“
Man patinka taip kurti. Bendraudamas su Dievu kuri santykius, kaip kuri ir santykius su žmonėmis. Visi santykiai turi panašią dinamiką, todėl ir brėžiu paralelę tarp santykių su Dievu ir santykių su žmonėmis. Man sunku paaiškinti, kaip gimė daina „Niekas“... net nenoriu aiškinti, nes tuomet viską sugadinsiu.
Tavo tekstuose daug biblinių motyvų: „rasti krislą tavo aky...“, „suklupsiu“, „išpažinsiu, šukes susirinksiu“. O dainoje „Nuo pradžių“, kurią tu atlieki su Vaida Deksnyte, skamba paralelė su žodžiais iš Ekleziasto (Mokytojo) knygos: „myliu – nekenčiu, nutylu – prakalbu, įgyju – prarandu, gydau – pražudau, išvystu – apanku, numirštu – ir gimstu, lyg viskas būtų nuo pradžių...“
Kai pradėjome kurti šią dainą, labai norėjau parašyti apie tai, jog viskam yra laikas, – kiekvienam įvykiui: laikas gyventi ir laikas mirti; laikas išmėtyti akmenis ir laikas juos surinkti. Vaizdo klipo aprašyme esu išrašęs šią Ekleziasto knygos ištrauką, kuri ir įkvėpė priedainį.
Šiuo metu esi atsidėjęs tik kūrybai. Kodėl pasirinkai atidėti į šalį visus darbus ir tik kurti?
Supratau, kad per daug blaškiausi. Vienu metu dirbau daug skirtingų darbų, todėl buvo sudėtinga sutelkti dėmesį tik į kūrybą. Kadangi dabar galiu išgyventi iš muzikos, pasirinkau atsidėti šiam darbui, ir kol kas tai pasiteisina – galiu viską daryti kokybiškiau... Pavyzdžiui, albumą „Pastorių vaikai“ išleidau kiek anksčiau, buvo galima jį geriau išleisti, daugiau išreklamuoti, plačiau paskleisti žinią apie jį, ir klipų kokybė galėjo būti geresnė... Visam tam reikia laiko, o tuo metu aš jo neturėjau, tad teko nuleisti kartelę ir nusižeminti, nes tiesiog nespėdavau. Dabar galėsiu kūrybai skirti daugiau laiko, todėl, manau, kokybės kartelę pakelsiu.
Ką svajoji sukurti ateityje?
Kovo 6 d. su grupe „jautì“ išleidome albumą „Džiaugsmas“, šiuo metu įrašinėju savo solinį albumą, kuris turėtų pasirodyti rudenį. Tai bus eksperimentinis albumas: vieną dieną susitinku su Justinu Jaručiu, kitą dieną susitiksiu su Benu Kukeniu, vėliau – dar su keliais žmonėmis, ir tada bandysime su jais visais per vieną dieną sukurti dainą, o kitą dieną tą dainą įrašyti. Tai didelis iššūkis, nes įrašyti dainą gyvai ir kokybiškai sunku – atlikėjai yra įpratę perrašyti vokalus, viską sutvarkyti, nudailinti. O gyvai atlikti dainą studijoje reikia didelių pastangų – taip žmonės dirbo prieš 50 metų. Tai liks kaip dokumentika, kaip žmonės rašo dainas, kaip pavyksta jas parašyti su skirtingais atlikėjais.
Bendradarbiauji su žinomais dainininkais, dalyvauji populiariose TV laidose, pvz., muzikinėje laidoje „Mano daina“...
Taip, tokių galimybių vis atsiranda. Kartais mane kviečia padėti parašyti dainą – tai suteikia pasitikėjimo savimi. Suprantu, kad po truputį pradedu perkąsti tą dainų kūrybos amatą. Žinoma, nepradėsiu jų kurti mechaniškai, neštampuosiu, bet galiu įvardinti principus, kas dainoje veikia, o kas ne, kaip galima kurti ir kokias taisykles galima laužyti, kad parašytum vis geresnę dainą. Vis daugiau atsiranda galimybių bendradarbiauti su kitais atlikėjais – man įdomu kurti su kitais žmonėmis, nes išmoksti naujų dalykų. Kiekvienas kūrėjas atsineša savo patirtį, žinias, ir aš stengiuosi iš jų pasiimti visa, ką galiu.
Džiugai, kaip ilsiesi nuo kūrybos?
Su žmona žiūrime serialus arba filmus. Mėgstu vedžioti šunį, kartais pažaidžiu kompiuterinius žaidimus. Mėgstu ir namie pagroti gitara – kūryba yra nuolatinė mano būsena, vis kuriu kažką naujo.
Dėkoju už pokalbį ir linkiu, kad kūrybos liepsnelė dar ilgai tavyje liepsnotų ir džiugintų klausytojus.
Kalbino Sonata Aleksandravičienė