Atrasti pirmosios bažnyčios gyvenimą apibūdinantį išsamų dokumentą, kuris ilgus amžius buvo laikomas pražuvusiu, be abejonės, yra didelis džiaugsmas bei tikra Dievo dovana ir teologams, ir istorikams, ir visai krikščionijai.Būtent tokia sėkmė baigiantis XIX a. nusišypsojo graikų stačiatikių dvasininkui Filotėjui, tarp Stambulo bibliotekos rankraščių atradusiam visą rinkinį poapaštalinio laikotarpio raštų, tarp kurių buvo ir ne viename Bažnyčios Tėvų laiške ar veikaluose (pvz., Origeno, Atanazo, pirmojo bažnyčios istoriko Euzebijaus Cezariečio ir kitų) minimas glaustas dokumentas - „Dvylikos apaštalų mokymas“ arba „Didachė“.
Šis nesudėtinga kalba parašytas dokumentas greičiausiai buvo skirtas į krikščionybę neseniai atsigręžusiems asmenims - vadovaujantis Jėzaus bei apaštalų mokymu bei to meto bažnyčios realijomis (kurioje dar tarnavo pranašai, keliaujantys pamokslininkai ir pan.) jame išdėstyti praktinės krikščionio etikos pagrindai ir pateikiami įvairūs gyvenimiški nurodymai bei patarimai. Tad Didachė - tikras unikalių žinių apie poapaštališkojo laikotarpio bažnyčios gyvenimą lobynas.
Didachės rankraščiai ir seniausi vertimai
Kaip jau buvo minėta, paties dokumento kelias iki šių dienų buvo ilgas ir vingiuotas. Iki pat XIX a. pabaigos nepavyko rasti nė vienos daugiau arba mažiau vientisos Didachės kopijos, taigi buvo manoma, kad Didachė galutinai prarasta. Tačiau 1873 m. graikų stačiatikių arkivyskupas Filotėjus (Philoteos Bryennios) Stambulo Graikų sandoros Viešpaties kapo bibliotekoje rado didelės apimties - 120 pergamento lapų su odiniu viršeliu - ankstyvųjų krikščionių raštų kodeksą, kurio tekstai nukopijuoti iš vieno maždaug II a. šaltinio (įdomu, kad šiame kodekse nurodyta jo užbaigimo data - 1056 m. liepos 11 d. ir tai, kad jį surašė „raštininkas ir nusidėjėlis Leonas“).[3, 3]. Į šį kodeksą įtraukta Jonui Auksaburniui priskiriama Šventojo Rašto knygų santrauka, Barnabo laiškas, Klemenso laiškai korintiečiams, suklastotas Marijos iš Kasabolos laiškas Ignacijui, dvylika pseudo-Ignacijaus laiškų ir beveik visas Didachės tekstas. Didachės tekstą Filotėjus paskelbė 1883 m., t. y. vėliau nei kitus rastus tekstus, nes nemažai laiko praėjo jos atkūrimui. Nuo 1887 m. Didachės rankraštis saugomas Jeruzalės stačiatikių patriarchate ir vadinamas Jeruzalės kodeksu (Codex Hierosolymitanu). [8]. Didachės fragmentai taip pat aptikti IV a. Oxyrhyncus papiruse, kurį greičiausiai perrašė ne itin raštingas asmuo, nes tekste aptinkama daug klaidų. [6]
Manoma, kad maždaug III a. Didachės tekstas buvo išverstas į lotynų kalbą, tačiau šis vertimas laikomas neišlikusiu. Didachės pagrindu sudaryta lotyniško veikalo Apaštalų mokslas (Constitutiones Apostolorum) VII-a knyga, datuojama 380 m., kuri iš esmės yra Didachės komentaras su Šventojo Rašto citatomis. Tiesa, šiame veikale kai kurios Didachės vietos praleistos, o kai kurios pakeistos, pvz., teisė teikti sakramentus suteikiama vyskupams ir presbiteriams, pranašus keičia presbiteriai ir pan. [5, viii]
1923 m. Kaire buvo rastas III-IV a. atliktas kelių paskutinių Didachės skyrių vertimas į koptų kalbą, kuris ne itin skiriasi nuo Jezuralės kodekso teksto - šis tekstas šiuo metu saugomas Britų muziejuje. Mokslui svarbus ir iki šių dienų išlikęs Didachės fragmentas senąja etiopų - gezo (ge‘ez) kalba. Įdomu, kad viduramžiais buvo atliktas Didachės vertimas į gruzinų kalbą, visgi jis yra gana vėlyvas ir neturi didelės reikšmės pradinio teksto atkūrimui. [8].
Šiuo metu Didachė išversta į daugelį kalbų, taip pat ir į lietuvių kalbą - 1986 m. ją išvertė Romos katalikų kunigas Česlovas Kavaliauskas. [2]
Pavadinimo kilmė, originalo kalba, užrašymo data, vieta ir galimi autoriai
Graikiškas žodis Διδαχὴ (tariama - didachė) reiškia sistemingą mokymą, kurį mokytojas ar meistras perteikia mokiniams [3, viii]. Didachėje matome apibendrintą apaštalų mokymą apie tai, kaip krikščioniškai gyventi, priimti krikštą, dalyvauti Viešpaties Vakarienėje, elgtis bažnyčioje ir su bažnyčios tarnais. Manoma, kad šis mokymas buvo skirtas norintiems tapti krikščionimis, kuriems mokytojas tapdavo „tėvu“ arba „motina“.
Tyrinėtojai iš esmės sutaria, kad Didachė buvo užrašyta graikų kalba. Tiesa, buvo prielaidų, kad ši knyga galbūt pirmiausia buvo sudaryta sirų kalba, tačiau jos nesusilaukė palaikymo. [8] Tačiau dėl Didachės užrašymo datos vis dar netyla ginčai. Anksčiausia data - 50-60 m. po Kr., t. y. drauge su pirmosiomis Evangelijomis - siejama su pirmuoju Apaštalų sinodu Jeruzalėje (apie 50 m.) - tai pagrindžia kad ir tokia citata „Jeigu tu įstengi panešti visą Viešpaties jungą, būsi tobulas. O jeigu neįstengi, daryk kiek gali. O dėl maisto, vykdyk kiek sugebi. Labiausiai venk stabams paaukotos mėsos, nes tai būtų negyvų stabų garbinimas“ (Did 6, 2-3; palyg, Apd. 15, 20, 29; 21. 25). Ankstyva data greta literatūrinių kriterijų grindžiama bažnyčios organizacinės struktūros archajiškumu, kuri artima Pauliaus laiškams, - svarbus vaidmuo bažnyčioje tenka pranašams ir keliaujantiems pamokslininkams, kurių praktiškai nebeliko II a. ir kurie neminimi Ignacijaus laiškuose, - ir archajiška Eucharistijos teologija. [8] Taip pat mažai tikėtina vėliausia siūloma Didachės data - IV-V a., nes tuo metu bažnyčios gyvenimas buvo gerokai pasikeitęs. Dauguma tyrėjų Didachę datuoja maždaug I a. pabaiga - II a. viduriu, t. y. jei Didachė užrašyta anksčiau nei Barnabo laiškas, ji turėtų būti datuojama maždaug 120 m. [4, 17].
Dėl itin skurdžių duomenų visi bandymai nustatyti Didachės autorių liko bergždi. Nepavyksta nustatyti netgi originalaus dokumento surašymo vietos - ja laikoma ir Aleksandrija, ir Antiochija, ir Jeruzalė, ir daugelis kitų vietų. Labiausiai tikėtinos užrašymo vietos yra Egiptas arba Sirijos - Palestinos regionas. Egipto naudai kalba tas faktas, kad čia užfiksuotas pirmasis Didachės panaudojimas (minima Klemento Aleksandriečio laiške). Aleksandrijos tradiciją remia žodžio κλάσμα (Did 9, 4) vartojimas ir baigiamoji malda „Tėve mūsų“ (Did 8, 2), kurios forma atitinka koptų rankraščius, bei tai, kad ją gausiai cituoja III-IV a. autoriai iš Aleksandrijos, tačiau Didachėje minimi kalnai (Did 9. 4) greičiau gali būti pritaikyti Sirijai ar Palestinai. Kai kurie autoriai mano, kad tai Frigijoje (Mažojoje Azijoje) sukurtas montanistų (montanizmas - II-IV a. krikščionių judėjimas, kurio šalininkai vertino ir praktikavo Šventosios Dvasios dovanas, ypač pranašavimą, daug pasninkavo ir laikėsi asketizmo) traktatas. [8]. Taigi klausimai dėl autoriaus ir sudarymo vietos lieka neatsakyti.
Didachės tikslas ir žanras
Visgi viena iš svarbiausių problemų, su kuriomis šiomis dienomis susiduria Didachės tyrinėtojai ar tiesiog skaitytojai yra Didachės konteksto supratimas. Kas ir kam užrašė šį tekstą? Kokį autoritetą jis turėjo ar bent turėjo turėti? Atsakant į šiuos klausimus svarbu išsiaiškinti dokumento žanrą - tai padeda suprasti tekstą bei lyginti jį su kita to laikotarpio literatūra.
Paskutinių penkių dešimtmečių tyrimai rodo, kad Didachės žanro dar nepavyko vienareikšmiškai apibrėžti. Vienas iš pasiūlymų - laikyti Didachę bažnytine tvarka, t. y. vadovu, kuriame reguliuojami įvairūs bendruomeninio gyvenimo aspektai, pamaldos, apeigos bei valdymas. Tokio tipo tekstai buvo būdingi III-IV a., pvz. Hypolito Apaštališkoji tradicija [5]. Visgi tokiu atveju nedera etinis mokymas apie „Du kelius“. Be to, toks vadovas būtų labai neišsamus, nes, pavyzdžiui, kalbant apie pasninką, minimos tik pasninko dienos, tačiau nieko nekalbama apie pasninko trukmę, griežtumą (ką galima ar ko nereiktų vartoti maistui), kurie bendruomenės nariai neturėtų pasninkauti (ligoniai, seneliai, vaikai) ir pan.
Kai kuriuose šaltiniuose Didachė vadinama pirmuoju žinomu katekizmu. Nors palyginus su vėlesniais, ypač Reformacijos laikotarpio, katekizmais Didachėje nepaliesta daug esminių temų (tokių kaip išpirkimas, išteisinimas ir pan.), tačiau jos paskirtis katechetinė - naujų bendruomenės narių mokymas. Vienas žymiausių Didachės tyrinėtojų Aaron Milavec tvirtina, kad Didachė - žodiniam skelbimui pritaikytas tekstas, o ne, visų pirma rašytinis šaltinis. [3, xxxviii].
Dauguma šiuolaikinių mokslininkų laiko Didachę kompiliacija, sudaryta iš skirtingos kilmės ir žanrų tekstų. Artimiausias savo struktūra dokumentas yra tarp Kumrano radinių rastas rankraštis „Bendruomenės nuostatai“. Panašių dokumentų yra buvę ir antikinėje Graikijoje ir Romoje. [8]
Didachės kanoniškumas
Atskirai galima paminėti Didachės kanoniškumo klausimą. Kaip jau buvo minėta, Didachė - (jeigu ji datuojama I a. pab. - II a. pradžia) laikoma anksčiausiu krikščionišku tekstu, neįtrauktu į Naujojo Testamento kanoną. (Tiesa, į Etiopijos stačiatikių bažnyčios „platųjį kanoną“ įtrauktas Didachės pagrindu sudarytas veikalas Didascalia Apostolorum) [7]). Didachės teksto kanoniškumą vienas iš pirmųjų įvertino (beje, nepalankiai) Euzebijus Cezarietis - istorikas laikė Didachę „tariamu apaštalų mokymu“, tokiu kaip „Pauliaus darbai“, „Petro apokalipsė“, Hermo „Ganytojas“ ir „Žydų Evangelija“. Tuo tarpu Klemensas Aleksandrietis ir Kiprijonas Kartaginietis Didachę priskyrė Šventajam Raštui, o Atanazas - tekstams, kuriuos greta kitų apokrifinių knygų (Juditos, Tobijo ir pan.) „turėtų skaityti tie, kurie nori studijuoti ir skelbti Dievo žodį“. Greta kitų nekanoninių knygų ji minima Atanazo kanone. Vėlesniems autoriams Didachės tekstas, atrodo, jau buvo nežinomas. [8].
Iki XX a. devintojo dešimtmečio mokslininkai pabrėžė Didachės ir kai kurių Naujojo Testamento vietų panašumą. Didachę sudaro 2190 zodziai, 504 iš jų sutinkami Naujajame Testamente, jos žodynas ir gramatika būdingi I-II a. populiariems graikų raštams. [3, 5]. Evangeliška Didachės pradžia ir eschatologinė pabaiga iš tiesų turi panašumų su Mato evangelija (ypač su Kalno pamokslu ir Mato 24 sk.). Panašumų yra ir kitose vietose: apie „auksinę taisyklę“ (Did 1, 2 ir Mt. 22, 3.; 7, 12) kito skruosto atsukimą (Did 1, 4 ir Mt 5, 39), krikšto formulę (Did 7, 1-3; Mt 28, 19), neveidmainingą pasninką ir maldą (Did 8, 2; Mt 6, 5) ir t. t. Galima atsekti ryšį tarp Didachės ir Jono evangelijos, nors vienintelė tokia vieta - Eucharistijos malda (Did 9, 2-4; 10, 2, 5 ir Jn 17 sk.; galbūt Did 11, 52; κλάσμα perimtas iš Jn 6. 12-13). Tačiau šis ryšis pakankamai menkas, o atsižvelgiant į tai, kad Didachėje neminima atpirkimo ir išteisinimo teologija, tikėtina, kad jos autorius ar autoriai nebuvo susipažinę ir su Pauliaus laiškais.
Savaime kyla klausimas, kodėl šis įdomus dokumentas ilgiems šimtmečiams buvo nugrimzdęs į užmarštį? Gal jame pateiktas nepakankamai gilus mokymas arba „eretiška“ teologija (išsamesnė paties Didachės teksto analizė bus pateika II dalyje)? Kita vertus, galbūt priežastis slypi tame, kad IV a., kai pasikeitė bažnyčios padėtis valstybėje ir visuomenėje, tiek praktinis bažnyčios gyvenimas, tiek jos struktūra, tiek pačių tikinčiųjų požiūris į tikėjimą ėmė vis labiau tolti nuo pirmosios bažnyčios, taigi mažėjo ir Didachės (praktinio tokio gyvenimo vadovo) aktualumas. Priklausymas bažnyčiai ir buvimas krikščioniu liovėsi būti auka, kaip tai buvo pirmaisiais amžiais, o greičiau ėmė reikšti politinę naudą. Su tuo susiję ir daugelis kitų pokyčių - sąmoningą atsivertimą į krikščionybę, kurį patvirtindavo atsivertusiojo krikštas, vis labiau keitė kūdikių krikštas ir krikščionių įsijungimas į bendruomenę nuo gimimo, o ne nuo įtikėjimo. Išnyko pranašai ir keliaujantys pamokslininkai, kurie „neturėjo dviejų marškinių“, o buvimas dvasininku ėmė tapti pelninga profesija - kūrėsi dvasininkų luomas. Laikui bėgant silpo ir eschatologinės nuotaikos. Taigi netikėtas Didachės atradimas ne tik pradžiugino istorikus ir teologus, bet ir suteikė dar vieną galimybę daugeliui bažnyčių įvertinti savo mokymo ir praktinio gyvenimo panašumą su pirmąja bažnyčia.
Iliustracijoje: Didachės fragmentas koptų kalba
Naudota literatūra
1. Biblija arba Šventasis Raštas. Prieiga internete: www.ebiblija.lt
2. Didachė. Iš graikų kalbos vertė kun. Č. Kavaliauskas. Prieiga internete: http://logos-lt.com/images/2/22/Didache.pdf
3. Milavec, Aaron. The Didache: Faith, Hope, & Life of the Earliest Christian Communities, 50-70 C.E.Paulist Press, 2003 - 984 psl.
4. Milavec, Aaron. The Didache: Text, Translation, Analysis, and Commentary. A Michael Glazier Book. 2003, 111 p.
5. Pardy, Nancy. The Genre and Development of Didache. 2012 by Mohr Tubingen. 236 p.
6. The Didache. Introductory Notice by Professor M. B. Riddle, D.D. Prieiga internete: http://www.earlychristianwritings.com/info/didache.html
7. The Didache. Wikipedia. Prieiga internete: http://en.wikipedia.org/wiki/Didache
8. Дидахе. Православная энциклопедия: Prieiga internete: http://www.pravenc.ru/text/%D0%94%D0%B8%D0%B4%D0%B0%D1%85%D0%B5.html