Perskaičius tokį pavadinimą galima pagalvoti, jog bus kalbama apie pandemiją bei Rusijos okupacinį karą. Abu įvykiai – tiek pandemija, tiek karas – sukrėtė daugelį žmonių. O gal bus minimos kokios nors praeityje vykusios negandos ar dideli atradimai? Tačiau ir tai nėra tie įvykiai, kurie turėjo poveikį visiems gyvenusiems ir tebeturi dabar gyvenantiems žmonėms. Tad apie kokius įvykius kalbėsime? Apie pirmųjų žmonių nuopuolį ir Jėzaus Kristaus mirtį bei prisikėlimą.
Pradėkime nuo pirmojo. Kada tai įvyko, tiksliai pasakyti neįmanoma. Žinome tik tai, kad šio nuopuolio pasekmes neišvengiamai patiriame nuo pat gimimo. Apie jį skaitome Šventajame Rašte. Tai pirmųjų žmonijos tėvų poelgis. Jeigu taip akivaizdžiai nepatirtume jo pasekmių, būtų galima sakyti, jog tai tėra mitas. Anuomet mūsų protėviai atsisakė tikėti tiesa ir patikėjo melu. Kaip tai įvyko, pasakojama pirmuosiuose Šventojo Rašto puslapiuose. Kūrėjas sutvėrė mūsų protėvius pagal savo atvaizdą, apgyvendino juos milžiniškame sode ir pasakė jiems, ką jie gali daryti ir ko – ne. (Teiginys apie tai, jog esame sutverti Kūrėjo, neturėtų mūsų trikdyti, kaip netrikdo teiginys, kad mobilieji telefonai neatsiranda patys.)
Ir paėmė Viešpats Dievas žmogų, ir apgyvendino jį Edeno sode, kad žmogus jį įdirbtų ir prižiūrėtų. Viešpats Dievas įsakė žmogui: „Nuo kiekvieno sodo medžio tau leista valgyti, bet nuo medžio pažinimo gero ir blogo nevalgyk, nes tą dieną, kurią valgysi jo vaisių, tikrai mirsi“ (Pradžios knygos 2 skyriaus 15–17 eilutės). Tačiau pirmieji žmonės nepakluso Kūrėjo žodžiams. Štai, kaip tai įvyko: Gyvatė buvo gudresnė už visus žemės gyvūnus, kuriuos Viešpats Dievas sutvėrė. Ji tarė moteriai: „Ar tikrai Dievas pasakė: „Nevalgykite nuo visų sodo medžių“? Moteris atsakė gyvatei: „Mums leista valgyti sodo medžių vaisius, išskyrus vaisius medžio, kuris yra sodo viduryje. Dievas įsakė: „Nevalgykite nuo jo ir nelieskite jo, kad nemirtumėte.“ Gyvatė atsakė: „Nemirsite! Dievas žino, kad tą dieną, kurią valgysite nuo jo, atsivers jūsų akys ir jūs tapsite kaip dievai, pažindami gera ir bloga.“ Kai moteris pamatė, kad medžio vaisiai yra tinkami maistui, patrauklūs akims ir, vieną suvalgius, galima įgyti išminties, ji paėmė jo vaisių, pati valgė ir davė savo vyrui, ir jis valgė (ten pat, 3 skyriaus 1–6 eilutės).
Atrodytų, jog tai, kad mūsų protėviai atmetė nemeluojančio Kūrėjo įsakymą ir patikėjo kūrinio melu, nėra kažkas ypatinga. Kodėl šį įvykį laikau vienu iš dviejų lemtingiausių įvykių žmonijos istorijoje? Negi tai iš tiesų nėra tik žmonių sukurta legenda?
Pirmieji tėvai, suvalgę draudžiamą vaisių, iš karto nemirė, tačiau juose įvyko esminė permaina. Iki to įvykio jie nesislėpė nuo Kūrėjo ir nesidangstė vienas nuo kito. Jie buvo nuogi ir vienas kito nesigėdijo. Tačiau, suvalgę uždraustą vaisių, mūsų protėviai pamatė, kad yra nuogi, ir pasidarė figų lapų prijuostes, o išgirdę Kūrėjo balsą, pasislėpė nuo Jo tarp sodo medžių. Žmonės atsiskyrė nuo gyvybės šaltinio – amžinojo Kūrėjo. Mirtis įslinko į žmonių širdis. Melas, kuriuo patikėjo pirmieji tėvai, jog patys, be Kūrėjo pagalbos, gali nuspręsti, kas gera, o kas bloga, tapo visų žmonių tapatybės dalimi. Atsidūrėme siaubingoje padėtyje: kai norime padaryti gera, prie mūsų prilimpa bloga.
Dėmesingai pasižiūrėję į mūsų (turiu omenyje visus žmones) istoriją pamatysime, kad visais įmanomais būdais bandėme ir tebebandome ištrūkti iš blogio nelaisvės ir nugalėti mirtį. Bet tuomet, kai atrodo, kad blogis jau įveiktas, aptinkame, jog vis dar esame jo pavergti, o visos pastangos prailginti kūno gyvenimą vis tiek baigiasi mirtimi. Suprantama, mums nesinori tikėti šiuo Šventojo Rašto pasakojimu. Įvairiausiais būdais sau ir kitiems bandome paaiškinti, jog to nebuvo arba, sekdami protėvių pavyzdžiu, kaltiname savo artimuosius, patį Kūrėją, blogio jėgas ir mus supančią aplinką, tačiau tikrovės tai nekeičia. Noras atsiriboti nuo Kūrėjo ir patiems savarankiškai spręsti, kas gera ir kas bloga, vedė ir tebeveda į skausmą, neviltį bei kančią.
Kūrėjas mūsų protėviams suteikė laisvę pasirinkti – tikėti tiesa ar melu. Jie pasirinko melą ir tapo melo vergais. Kuo žmogus tiki, tam ir tarnauja. Visi jų vaikai gimė melo vergijoje, iš kurios nė vienas pats negali ištrūkti.
Tuomet, kai įvyko ši tragedija, atrodė, jog žmonėms nebėra jokios vilties. Tačiau Kūrėjas iš karto prabilo apie antrąjį lemtingą įvykį, būsiantį žmonijos istorijoje. Gyvatė, kuri sugundė pirmuosius žmones, išgirdo Dievo ištarmę: Kadangi taip padarei, esi prakeikta tarp visų gyvulių ir laukinių žvėrių. Tu slinksi pilvu ir dulkes ėsi per visą savo gyvenimą! Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo sėklos ir moters sėklos. Ji sutrins tau galvą, o tu gelsi jai į kulnį (ten pat, 14–15 eilutės).
Tai buvo vilties žinia. Žemėje gims žmogus, kuris išvaduos melo pavergtuosius iš piktojo valdžios. Vieną dieną piktasis bus nugalėtas ir praras savo valdžią. Tą didžią pergalės prieš gundytoją dieną ir minime švęsdami Velykas.
Kas iš tiesų tą dieną maždaug prieš du tūkstantmečius įvyko Jeruzalėje, tuo metu niekas nesuprato. Vakare turėjo prasidėti ypatinga izraelitų šventė – Pascha – išėjimo iš Egipto vergystės minėjimas. (Nauja diena Izraelyje prasidėdavo vakare, nusileidus saulei.) Tačiau prieš pat šventę, Pasiruošimo dieną, trims žmonėms buvo įvykdyta labai žiauri mirties bausmė. Juos nukryžiavo.
Romos imperijoje taip bausdavo tik žemiausių socialinių sluoksnių žmones – dažniausiai sukilusius vergus arba plėšikus. Romos miesto piliečius taip bausti buvo draudžiama.
Rytiniame Imperijos pakraštyje okupuotoje provincijoje įvykdyta ypatingai žeminanti mirties bausmė atrodė kaip vietinės reikšmės įvykis. Kartu su dviem nusikaltėliais buvo nukryžiuotas keliaujantis pamokslininkas Jėzus iš Nazareto. Net artimiausi Jo mokiniai nesuvokė to įvykio reikšmės. Jie visi galvojo, kad žiauri bei žeminanti Mokytojo mirtis sugriovė jų puoselėtas viltis. Evangelijoje pagal Luką skaitome, kokiomis nuotaikomis po Jėzaus nukryžiavimo gyveno Jo pasekėjai: <…> du iš jų tą pačią dieną keliavo į kaimą, vadinamą Emausu, už šešiasdešimties stadijų nuo Jeruzalės. Jie kalbėjosi apie visus tuos įvykius. Jiems taip besikalbant ir besvarstant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu. Jų akys buvo uždengtos, ir jie Jo neatpažino. O Jis paklausė jų: „Apie ką kalbatės, eidami nuliūdę?“ Vienas iš jų vardu Kleopas atsakė Jam: „Nejaugi Tu esi vienintelis ateivis Jeruzalėje, nežinantis, kas joje šiomis dienomis atsitiko?“ Jėzus paklausė: „O kas gi?“ Jie tarė Jam: „Su Jėzumi iš Nazareto, kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse. Aukštieji kunigai ir mūsų vadovai Jį pasmerkė mirti ir nukryžiavo. O mes vylėmės, kad Jis yra Tas, kuris atpirks Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kai tai atsitiko“ (Evangelijos pagal Luką 24 skyriaus 13–21 eilutės).
Tik tuomet, kai prisikėlęs iš mirusiųjų Jėzus Kristus atvėrė savo mokiniams protus suprasti Šventuosius Raštus, jie pradėjo suvokti, kad apie Kristaus mirtį bei prisikėlimą kalbėjo visi praeityje Kūrėjo siųsti pranašai. Jėzus iš Nazareto – įsikūnijęs Dievas Sūnus, vienintelis žmonijos istorijoje nepavaldus melui. Tik Jis galėjo prisiimti žmonijos nuodėmę bei kaltę ir sumokėti neišmatuojamo dydžio mūsų skolą.
Todėl kaip per vieno nusikaltimą – visiems žmonėms pasmerkimas, taip per vieno teisų darbą – visiems žmonėms išteisinimas, kad gyventų. Kaip vieno žmogaus neklusnumu daugelis tapo nusidėjėliais, taip ir vieno klusnumu daugelis taps teisūs (Apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams 5 skyriaus 18–19 eilutės).