Manau, nesuklysiu pasakydamas, jog savaitė, kurią minime kiekvienais metais ir vadiname Didžiąja, yra svarbiausios dienos žmonijos istorijoje. Tai penkios paskutinės Jėzaus Kristaus gyvenimo žemėje dienos, Jo mirtis ir prisikėlimas iš mirusiųjų. Išsipildė didis Kūrėjo pažadas – nuodėmių atleidimas ir susitaikymas su Kūrėju tapo prieinamas visiems žmonėms. Šią savaitę Kristaus pasekėjai daugiau dėmesio ir laiko skiria savo Viešpaties žodžiams bei darbams apmąstyti.
Kai girdime apie nuodėmių atleidimą, vargu ar dažnai susimąstome, kokia kaina už tai sumokėta. Žmonės patys negali nusivalyti savo nuodėmių, bet daugelis į tai žiūri labai lengvabūdiškai. Gyvename visuomenėje, kuri geriausiu atveju abejoja Kūrėjo realumu ir tikrai nesijaučia įpareigota laikytis Jo nustatytos gyvenimo tvarkos. Žodis „nuodėmė“ prarado savo tikrąją prasmę. Žmonės nebevadina nuodėme daugelio savo poelgių, kurie visiškai nepriimtini Kūrėjui, bet yra laikomi normalia visuomenės gyvenimo dalimi.
Tačiau kai patikime, jog Kristus paaukojo savo gyvybę už mūsų nuodėmes, ir patiriame susitaikymo su Kūrėju džiaugsmą, suprantame, kad patys nusivalyti to purvo, kurio gyvendami bedievystės tamsoje net nematėme, tikrai negalėjome. Kristaus gimimas, visas Jo gyvenimas bei paskutinės dienos žemėje įgauna visai kitą prasmę. Kristaus kančia, mirtis ir prisikėlimas tampa svarbiausiais įvykiais pasaulio istorijoje, o Velykos – didžiausia švente. Didžioji savaitė jau nebėra tik tolimos praeities dienos. Evangelijų pasakojimai įsiveržia į mūsų gyvenimą. Atsiverdami dieviškai tikrovei mes patiriame gelbstinčią Kristaus Evangelijos jėgą. Mus aplanko stulbinantis suvokimas, kad Jėzus Kristus atėjo į šį pasaulį ir dėl mūsų, jog Evangelijos žodžiais Jis pats atėjo pas mus. Išgelbėjimas, įvykęs Didžiąją savaitę, pasiekė ir mus.
Šito išgelbėjimo ieškojo ir kruopščiai jį tyrinėjo pranašai, pranašavę apie jums skirtąją malonę. Jie tyrinėjo, kurį ir kokį laiką skelbė juose esanti Kristaus Dvasia, iš anksto paliudijusi apie Kristaus kentėjimus ir juos lydinčią šlovę. Jiems buvo apreikšta, kad jie ne sau, bet mums tarnavo tuo, kas dabar pranešta jums per skelbusius Evangeliją Šventąja Dvasia, pasiųsta iš dangaus; į tai trokšta pažvelgti angelai (Pirmojo Petro laiško 1 skyriaus 10–12 eilutės).