Manau, kad mes dažnai nesuprantame ir neįvertiname maldos. Bet maldą Dievas sukūrė kaip bendravimo būdą su žmogumi. Jeigu ir yra kažkas krikščioniškos mokinystės kely pakankamai neįvertinta ir nesuprasta – tai malda.
Pradžioje, kai Dievas viską sukūrė, patikėjo žmogui įdirbti žemę. Tokia yra dangaus ir žemės kilmė, kai jie buvo sukurti tą dieną, kurią Viešpats Dievas sutvėrė žemę ir dangų, ir visus lauko augalus, kurių dar nebuvo žemėje, ir visas lauko žoles, kurios dar nežėlė; nes Viešpats Dievas nesiuntė į žemę lietaus ir nebuvo žmogaus žemei įdirbti (Pr 2, 4–5). Žmogui buvo skirta prižiūrėti sodą ir įdirbti žemę. Ir ne tik fizinę žemę, bet ir savo širdies žemę – tam Dievas sumanė ir suteikė „padargą“ – maldą. Be įdirbio (t. y. maldos) niekas neišauga, nors potencialiai tai jau yra Dievo sukurta.
Malda – lyg kasykla, kurioje išgauname brangųjį metalą dvasinių rūmų statybai.
Malda – tai ypatinga dimensija, kur žmogus mokosi gyventi kartu su Dievo Dvasia, ir yra pakylėjamas aukštyn tiek, jog tampa gabus panašėti į Jį, savo Kūrėją. Kaip dar galima tapti panašiam į Dievą? Nei jokia erdvė, nei vieta, nei niekas kitas nesuteiks panašumo į Jį – kaip kalno viršūnėje nėra visiškos laisvės ar jūros ramume visa apimančios šlovės. Panašėti į Dievo atvaizdą ir pavidalą galime tik maldoje – tai laikas, praleistas su Dievu, kuris po laikrodžio rodyklių kauke slepia amžinybę.
Pamėgti maldą – tai mėgautis Dievu ir regėti, kaip žmogus panašėja į Jį. Gyventi be maldos – tai būti pasinėrusiam į šio pasaulio rūpesčius, tuštybę, beprasmybę ir kvailystę, be jokio lango į amžinybę ir galimybės suprasti, koks iš tiesų yra laikas.
Kai nesimeldžiame, mūsų tikėjimas silpsta. Tada mėginame jį stiprinti tik ritualais, imituojančiais maldą, keistais ir net erzinančiais veiksmais.
Melstis – tai išpažinti, kad Dievo vardas šventas: Teesie šventas Tavo vardas.
Melstis – tai dalyvauti Viešpaties Jėzaus karūnavimo šventėje: Teateinie Tavo karalystė, tebūnie Tavo valia.
Melstis – tai ieškoti troškulį malšinančio vandens ir duonos, pamaitinančios alkstantį: Kasdienės [antgamtinės] duonos duok mums šiandien.
O kartais melstis – tai įsiklausyti į tylą. Kaip kitaip suvoksime amžinybės didybę, jei ne įsiklausydami į tylą, pasitraukdami nuo triukšmo ir šurmulio? Kartais nutinka, kad tyloje suskamba stebuklinga melodija... ir staiga sužinome, kaip dera elgtis rūmuose Karaliaus akivaizdoje.
Nors tai gal kiek idealizuota maldos idėja, išties malda yra labai žemiška ir praktiška, susijusi su konkrečiu gyvenimu kasdienybėje. Fizinė ir dvasinė maldos sferos glaudžiai susijusios – kaip žmogaus kūnas ir siela. Tai laiko atskyrimas, pašventimas ir dėmesingas (sąmoningas) tarnavimas Viešpačiui. Mes esame labai užsiėmę, mums vis trūksta laiko. Tačiau dažniausiai savo brangų laiką skiriame šimtams antraeilių dalykų, o esminiam, nuo pradžios Dievo duotam darbui – dirvos (širdies) įdirbimui – skiriame tik kelias minutes, jei iš viso skiriame. Bet malda nėra laiko eikvojimas, o greičiau atvirkščiai – laiko rinkimas. Kaip kažkas gražiai yra pasakęs: „Laikas, praleistas maldoje, neįskaičiuojamas į gyvenimo trukmę.“
Viešpats neišnaudoja žmonių, reikalaudamas, kad Jam melstųsi, bet Jis panaudoja maldą, kad išugdytų žmogų.
Tarnaudami su nusižeminimu Jo šlovei, patiriame, kaip Jis atsilygina, apgaubdamas mus savo šlove.
Melsdamiesi mes tarsi įžengiame į šventovę, o šventovėje gyvena Dievas.