Perskaitykime Evangelijos pagal Luką 17 skyriuje užrašytą Jėzaus palyginimą: Kas iš jūsų, turėdamas ariantį ar ganantį vergą, jam grįžus iš lauko, sakys: „Tuojau sėsk prie stalo“? Argi nesakys jam: „Paruošk man vakarienę. Susijuosk ir patarnauk, kol aš valgysiu ir gersiu, o paskui tu pavalgysi ir atsigersi“? Argi vergui dėkojama, kad jis atliko tai, kas jam liepta? Nemanau. Taigi jūs, atlikę visa, kas jums pavesta, sakykite: „Esame nenaudingi vergai. Padarėme, ką privalėjome padaryti“ (Lk 17, 7–10).
Jeigu skaitytume tik šią ištrauką, tokie Jėzaus pamokymo žodžiai atrodytų pakankamai kieti ir žeminantys. Tačiau koks gi šio pamokymo kontekstas?
Ar papiktinimai neišvengiami?
Evangelijos pagal Luką 17 skyriaus pradžioje skaitome: Papiktinimai neišvengiami, bet vargas tam, per kurį jie ateina. Žodžiu „papiktinimai“ verčiamas graikų kalbos, kuria parašytas Naujasis Testamentas, žodis „skandalon“ – šis sąskambis tikrai girdėtas ir puikiai suprantamas net ir graikų kalbos nežinančiam tūlam žmogui. Tad perskaitykime šią Rašto eilutę kiek kitaip: „Jėzus kalbėjo savo mokiniams: Skandalai [papiktinimai, įžeidimai, pagundymai] neišvengiami...“ Jeigu neišvengiami, tai gal nieko čia ir nebepadarysi? Tačiau Jėzus įspėja: <...> bet vargas tam, per kurį jie [skandalai] ateina. Jam būtų geriau, jei ant kaklo užkabintų girnų akmenį ir įmestų jūron, negu jis papiktintų nors vieną iš šitų mažutėlių. Saugokitės! Esame įspėjami ir raginami tų papiktinimų ar skandalų vengti. Perskaitę „Saugokitės!“, mes įsitempiame, pasiruošę budėti, kad, neduokdie, tie skandalingi papiktinimai bei gundantys įskaudinimai (žinoma, ateinantys iš išorės) mūsų nepasiektų. Bet pavartęs žodynus ir sugretinęs kelis vertimus, atradau, manyčiau, tikslesnį Evangelijos pagal Luką 17 skyriaus 3 eilutės vertimą: nebe „saugokitės“, o „stebėkite save“ (rus. k.: Наблюдайте за собою, angl. k.: Take heed to yourselves). Taip perskaitytas Rašto tekstas iš esmės keičia mano paties nusistatymą. Jėzus perspėja, moko saugotis ne tik iš išorės ateinančių iššūkių, bet taip pat budėti, tirti, analizuoti save, kad mes patys netaptume tų papiktinimų bei skandalų šaltiniu, – žmonėmis, kuriems reiktų ant kaklo užkabinti girnų akmenį.
Atleidimas
O kas, jeigu tie „neišvengiami papiktinimai“ vis dėlto mus pasiekia? Nesustodamas ties papiktinimų neišvengiamumo tema, Jėzus tęsia ir moko... apie atleidimą: Jei tavo brolis nusideda prieš tave, sudrausk jį ir, jeigu jis atgailauja, atleisk jam. Jei jis septynis kartus per dieną tau nusidėtų ir septynis kartus kreiptųsi į tave, sakydamas: „Atgailauju“, – atleisk jam (Lk 17, 3–4).
Žodis „skandalai“, manau, apima ne tik įvairias teologines erezijas, bet ir kasdienius, buitinius mūsų konfliktus, kurių, deja, ne visada pavyksta išvengti. Prieš 30 metų, savo tikėjimo kelio pradžioje, išgirdau štai tokį pamokymą iš Laiško efeziečiams: „Rūstaukite ir nenusidėkite.“ Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės! <...> Būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje atleido jums (Ef 4, 26. 32). „Pykstatės – tai pykitės, rūstaujate – tai rūstaukite, bet... būtinai susitaikykite prieš saulei nusileidžiant, t. y. prieš eidami miegoti“, – mokė vienas pamokslininkas. Šį jo pamokymą pamenu iki šiol. Stengiausi jį taikyti savo šeimoje – bendraudamas su žmona ir vaikais. Ir tikrai, ko gero, vienos rankos pirštų užtektų suskaičiuoti tuos vakarus, kai atsiguldavau neatsiprašęs ar nesusitaikęs su namiškiais. Žinoma, ne visada paprasta taip elgtis su ne tokiais artimais žmonėmis – juk nevakarieniauji su jais kasdien, neini kartu gulti.
Vis dėlto Jėzus moko atleisti savo broliui ar sesei net ir 7 kartus per dieną. Išgirdę tokį mokymą, apaštalai sušuko (o gal atsiduso?): Viešpatie, sustiprink mūsų tikėjimą! (Lk 17, 5). O kreipimasis į Viešpatį juk ir yra malda. Norint atleisti, mums dažnai bus reikalinga Viešpaties pagalba prisiminti, kaip ir kiek kartų Dievas Kristuje atleido mums... Jėzus atsakydamas pastebi, kad tai nėra nepasiekiama, dėl ko reikėtų kalno dydžio tikėjimo – pakaks ir garstyčios grūdelio dydžio tikėjimo (Lk 17, 6). Tai suteikia vilties kiekvienam iš mūsų – juk tą reikalingą mažą tikėjimo grūdelį, ko gero, kiekvienas iš mūsų turime.
Papiktinimai – tai nuodėmė
Analogiškoje ištraukoje, užrašytoje Evangelijoje pagal Matą (Mt 18, 5–10), sužinome, kad papiktinimai, skandalai nėra tik socialinės ar psichologinės problemos, tai įvardijama kaip nuodėmė: O kas pastūmėtų į nuodėmę vieną iš šitų mažutėlių, kurie tiki manimi, tam būtų geriau, kad girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje (Mt 18, 6).
Nuodėmė – tai bažnytinė kategorija, pasaulio, t. y. sekuliarios visuomenės, supratimu, tai nebūtinai nusikaltimas. Jėzus perspėja mus saugotis nuodėmių. Viena iš Jėzaus atėjimo į žemę priežasčių – nugalėti nuodėmę (Mt 1, 21). Nuodėmė – tai dvasinė jėga, galinti vėl pavergti net tikintį, neatgailaujantį žmogų. Todėl toliau Evangelijoje pagal Matą (Mt 18, 8–9) Jėzus labai griežtai liepia kirsti, lupti, mesti šalin tai, kas traukia nusidėti.
Įžeistas brolis yra kaip įtvirtintas miestas; ginčai atskiria lyg pilių užkaiščiai (Pat 18, 19). Papiktinimai, įsiskaudinimai atskiria mus vieną nuo kito. Ir kaip tada, dviem susitarus melsti ir prašyti bet kokio dalyko, Viešpačiui būti tarp tų dviejų ar trijų susirinkusiųjų Jo vardu (Mt 18, 19–20)?
Apaštalas Petras, išgirdęs šiuos Jėzaus perspėjimus ir greičiausiai jau girdėjęs mokymą apie atleidimą iki 7 kartų (Lk 17 sk.), priėjęs paklausė: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusideda? Ar iki septynių kartų?“ Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau iki septynių kartų, bet iki septyniasdešimt septynių“ (Mt 18, 21–22). Taigi Jėzus ragina atleisti net iki 77 kartų! Na, šįkart neminima, kad tiek kartų reiktų atleisti per vieną dieną. Sakykime, kad toks nurodymas skirtas metams – tokiu atveju kiekvienas krikščionis turėtų atleisti bent jau po 1,5 karto per savaitę. Tikriausiai apaštalas Petras vėl sušuko: Viešpatie, sustiprink mūsų tikėjimą! (Lk 17, 5).
Apaštalas Paulius Laiške romiečiams teigia, jog nuodėmė į pasaulį atėjo per žmogų: Todėl, kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis pasiekė visus žmones, nes visi nusidėjo (Rom 5, 12). Manau, kad ir toliau tiek šventumas, tiek ir papiktinimų nuodėmės žemėje liejasi ne tiesiogiai per Dievą ar velnią, bet per Dievo žodžiui ar velnio gundymams paklūstantį žmogų. Prisiminkime Evangelijoje pagal Luką užrašytą įspėjimą – Saugokitės! [Stebėkite save!] (Lk 17, 3).
Taip, Jėzus išgelbėjo mus vakar, bet Jis juk yra tas pats vakar, šiandien ir per amžius (Hbr 13, 8). Mums gyvybiškai reikia Jo – To, kuris tebegelbsti mus šiandien ir kuris gelbės mus rytoj.
Tarno pareigingumas
Prisiminkime Evangelijos pagal Luką 17 skyriuje (Lk 17, 7–10) užrašytą palyginimą apie kuklaus tarno pareigingumą. Svarbu atkreipti dėmesį, kad visa tai, apie ką kalbame, buvo skirta ne minioms, ne religiniams ar politiniams Jėzaus oponentams, bet Jo mokiniams (Lk 17, 1). Mokiniams visada keliami didesni reikalavimai nei laisviesiems klausytojams. Kad įvykdytume tai, ko mokė Jėzus, tikrai reikalingas nuolankumas ir romumas. Minėtoje Evangelijos pagal Luką ištraukoje skaitome: Taigi jūs, atlikę visa, kas jums pavesta, sakykite: „Esame nenaudingi vergai. Padarėme, ką privalėjome padaryti“ (Lk 17, 10). Nebūtina šių žodžių skelbti nuo apšviestos scenos, daugybės žmonių akivaizdoje. Svarbu suvokti ir kalbėti tai savo širdyje. Ir, žinoma, labai svarbu suprasti, kad šis Jėzaus pamokymas buvo pasakytas tikrai ne tam, kad įteisintume ar pateisintume savo chamiškumą ir nedėkingumą.
Na, ir pabaigoje norėčiau atkreipti dėmesį, kad kalbėdamas apie patarnavimą (Lk 17, 7–10) Viešpats nedėstė vien tik teorinių žinių: atėjus laikui, Paskutinės vakarienės metu, Jis pats daro tai, ko mokė, – susijuosęs patarnauja prie stalo ir plauna savo mokiniams kojas.
Jūs vadinate mane „Mokytoju“ ir „Viešpačiu“, ir gerai sakote, nes Aš Tas esu. Jei tad Aš – Viešpats ir Mokytojas – nuploviau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas plauti. Aš jums daviau pavyzdį, kad Jūs darytumėte, kaip Aš jums dariau. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tarnas ne didesnis už savo šeimininką ir pasiuntinys ne didesnis už savo siuntėją. Jeigu tai suprantate, palaiminti esate, taip elgdamiesi (Jn 13, 13–17).