Neleisk man
Neleisk man Tavo meilės vėl pamiršti,
kai atradai mane, iš tolo pastebėjai
ir švelniai palietei ugniniais savo pirštais
mane – tą šaltą akmenį, nes panorėjai,
kad kaip versmė ištrykštų Tavo meilė
iš to akmens grubaus ir netašyto
ir lietųs Tavo garbei giesmės, eilės -
jom šlovinčiau kas dieną ir kas rytą
Tave – gyvųjų akmenų Kūrėją,
dėkodamas už stebuklingus Tavo pirštus,
kuriais man širdį gyvą Tu įdėjai -
už tai, kad mylimas esu ir nepamirštas...
2012 03 19
Tavo meilės keliais
Vesk savąja Dvasia, pasiklysti neleisk -
būk šviesa naktyje, kai tamsu,
ir lydėk širdimi savo meilės keliais,
užmirštais ir apleistais visų...
Vėl kvieti nesustoti ir sekt Tavimi,
nors vien dykvietę plyną matau -
būk gyvybės versme ir vilties durimis
tame ašarų slėny – ir Tau
padėkoti už viską šiandieną man leisk,
nes šviesa man esi, kai tamsu -
ir lydi širdimi savo meilės keliais -
su Tavim aš laimingas esu.
2012 01 07
Dėkoju
Dėkoju, Viešpatie, už dovanotą rytą,
jo gyvastį atnaujinančią vėsą,
už saulės patekėjimu išlietą šviesą -
už viską, dėl manęs kas padaryta,
kad gyvas būčiau vėl, akis pakelčiau
į gelmę spindinčio dangaus, Žodžiu sutverto,
ir Tavo meilės ilgesio širdim atverta
į ją lyg į bekraštę jūrą pasinerčiau,
kur meilė Tavo, dovanota man iš ryto,
atnešus gyvastį, atnaujinančią vėsą -
dėkoju Tau už skaisčią meilės šviesą
ir viską, dėl manęs kas padaryta.
2010 08 01
Eime
Koks džiaugsmas su Tavim sutikti rytą
maldoj panirus, tartum tėkmėje versmės,
iš ryto tyloje Tavęs klausyti -
gyvybės žodžių iš tyros versmės.
Ištart užtenka Tau tik vieną žodį
ir juo pripildai širdį sklidinai -
teiki ramybę, viltį ir paguodą
ir pašauki kartu keliauti į tenai,
kur šuliniai tušti, kur uždarytos durys,
kur nėr šviesos – tamsu lyg po žeme,
ir kur griuvėsiai apleisti ir niūrūs -
kvieti ten eit kartu, ištardamas – „Eime! -
Eime kartu – dėl mano karalystės,
dėl mano meilės ieškančių širdžių,
eime – drąsos! – ir nebijok suklysti,
ir viską vėl pradėti nuo pradžių...“
.........................
Dėkoju, Jėzau, kad kiekvieną rytą
Žodžiu savu Tu stiprini mane
ir mokai tyloje Tavęs klausyti –
ir eit kartu, kai pašauki – „Eime!“
2010 11 08
Iš Lino Poniškaičio eilėraščių knygos „Akmuo šuliny“