Artėjant Vasario 16-ajai - Lietuvos nepriklausomybės dienai - turbūt ne vienas bent trumpam susimąstome, ką mums, krikščionims, reiškia valstybingumas bei laisvė ir ką apie tai kalba Šventasis Raštas. Šie klausimai ypač aštriai iškyla pastaruoju metu, kai visai netoli Rytuose jau daugelį mėnesių vyksta kruvinas konfliktas,ir kartkartėmis gali pasirodyti, kad jam jokios reikšmingesnės įtakos neturi ne tik Vakarų pasaulio sankcijos, bet ir karštos Ukrainos bei kitų šalių krikščionių maldos...
Ar Dievui rūpi tautos ir jų valstybingumas? Šis klausimas iš pirmo žvilgsnio gali nuskambėti netikėtai ar net šokiruoti - kaip Dievui gali nerūpėti žmonių sambūriai, jeigu Jis rūpinasi net, rodos, nereikšmingais dalykais? Kita vertus, žvelgiant kad ir į minėtą karinį konfliktą Ukrainoje, „standartinių“ atsakymų nebepakanka... Juk Ukraina yra, ko gero, labiausiai „evangeliška“ iš stačiatikiškų šalių: evangelikų, baptistų, sekmininkų, charizmatų bendruomenės šioje šalyje skaičiuojamos tūkstančiais (įdomi Ukrainos religinės statistikos ypatybė yra tai, kad konfesijos vertinamos pagal bendruomenių, o ne pagal tikinčiųjų skaičių) [1], ir galima pagrįstai teigti, kad didžiąją jų dalį sudaro tikintieji, sąmoningai tarę Kristui „Taip“. Netgi tarp aukščiausią valdžią turinčių asmenų yra tų, kurie viešai išpažįsta savo krikščionišką tikėjimą [2]. Visgi šiandien šią valstybę niokoja ne tik išorės agresorius, bet ir ekonominė suirutė, korupcija, vidinė nesantaika. Tad ar rūpinasi Viešpats tautų likimu?
Dievas ir Senojo Testamento tautos
Tautos yra kaip lašas kibire, kaip grūdelis svarstyklėse. Jam salos lyg dulkės. (...) Visos tautos Jo akivaizdoje bevertės, jos vertinamos mažiau už nieką ir tuštybę (Iz 40, 15-17), apie, rodos, tautų likimui abejingą Dievą kalba pranašas Izaijas. Tačiau vos už kelių eilučių pranašas tai paneigia, arba, tiksliau, paaiškina - nors palyginus su neaprėpiama Viešpaties didybe tautos yra menkos, Dievui jos nėra nesvarbios: Jis suskaitęs veda jų pulkus ir kiekvieną vadina vardu. Jo galia ir jėga yra tokia didelė, kad nė vieno netrūksta. Kodėl sakai, Jokūbai, kodėl taip kalbi, Izraeli: „Viešpačiui mano keliai nežinomi ir mano teisių Dievas nemato“. Ar nežinai? Ar negirdėjai? Viešpats, amžinasis Dievas, kuris sutvėrė žemę, niekada nepailsta ir nepavargsta... (Iz 40, 26-28).
Visas Senasis Testamentas liudija karštą Jahvės meilę savo išrinktajai tautai. Ši meilė apibūdinama įvairiausiais įvaizdžiais: ji švelni ir rūpestinga, kaip motinos meilė savo kūdikiui, bet ir pavydi tarsi aistringo sužadėtinio meilė. Tokia meilė išgrynina lyg ugnis ir lyg kalavijas iškerta netyrumą ir blogį, tačiau taip pat pakelia gulinčią kraujyje, užgydo žaizdas ir taria: Gyvenk (Ez 16, 6). Šventasis Raštas atskleidžia, kad ruošdamas žmoniją Mesijo atėjimui Viešpats išsirinko konkrečią regimą tautą, kurią buvo galima suskaičiuoti ir suskirstyti giminėmis, pažadėjo ir leido jai užimti konkrečią teritoriją. Vėliau pats Viešpats rūpinosi Izraelio ir Judo karalysčių valdymu pirma per teisėjus, vėliau - per karalius. Jis įspėdavo tautą per pranašus, bausdavo, parklupdydavo ir vėl pakeldavo, tačiau niekuomet nebuvo savo tautai abejingas: Kas paliečia jus, paliečia mano akies vyzdį! (Zch 2, 8).
Kita vertus, Šventasis Raštas užsimena ir apie tai, kad Dievas nebuvo abejingas ir tuo metu „svetimoms“ - pagonių tautoms. Kartkartėmis šios tautos užsitraukdavo Dievo rūstybę: Moabas yra mano praustuvė. Ant Edomo numesiu savo kurpę (Ps 60, 8), bet neretai sulaukdavo ir rūpesčio. Pranašai Jona ir Nahumas buvo siųsti tarnauti Ninevei, Abakukas Viešpaties žodžius kalbėjo edomiečiams, iš Dievo ateinanti patriarcho Juozapo išmintis sustiprino Egipto valstybę, o Danielius tarnavo Babilonijos valdovams. Taigi jau Senosios Sandoros metu Dievas nebuvo tolimas konkrečioms tautoms ir jų likimams. Ir nors Jo sprendimai žmonėms ne visuomet buvo suprantami, ar net rodėsi pernelyg griežti, žvelgiant į istoriją išryškėja tolesnis aiškus principas...
Laisvė ir priespauda - palaiminimas ir prakeikimas
Šventasis Raštas atskleidžia ne tik tai, kad Dievas rūpinasi tautų likimais, bet ir kad tautos laisvė bei savarankiškumas yra Dievo dovana ir palaiminimas. Ypač tai akivaizdu žvelgiant į Izraelį. Svarbiausias žydų tautos istorijos įvykis Senojo Testamento metu ir judaizmo „šerdis“ - tautos išlaisvinimas iš priespaudos, kad ji taptų savarankiška ir galėtų tarnauti savo Dievui. Ši žinia galinga gaida skamba visoje Penkiaknygėje: Aš jus priimsiu, kad būtumėte mano tauta, ir Aš būsiu jūsų Dievas, kad žinotumėte, jog esu Viešpats, jūsų Dievas, kuris jus išvedė iš egiptiečių vergijos (Iš 6, 7 ir daugybė kitų eilučių), ją prisimena kiekviena tikinčių žydų šeima per Paschą. Be to, Dievas išlaisvino tautą ne tam, kad pademonstruotų savo galingą jėgą (tai Jis jau padarė tautai būnant vergovėje, siųsdamas Egiptui negandas), bet tam, kad tauta dėkingomis širdimis ir laisva valia galėtų garbinti savo Kūrėją ir Išlaisvintoją. Taigi laisvė liudija Dievo pasitikėjimą tautos branda: laisva tauta jau nėra kaip vaikas, nepajėgus teisingai nukreipti savo žingsnių, bet kaip žmogus, pajėgus nuspręsti ir pasirinkti. Deja, dėl savo nuodėmingumo ne visuomet pasirenkantis teisingai...
Jeigu tautos laisvė ir valstybingumas reiškia Dievo palaiminimą, tai priklausomybė, okupacija, priespauda - prakeikimą. Tauta, galinti spręsti savo likimą yra „galva“, o ta, kuri priversta klausyti galingesnių už ją, - „uodega“. Pavergta šalis, svetimtaučiai valdovai ar jų statytiniai - tai bausmė, kurią Viešpats pažadėjo užtraukti neištikimai savo tautai: Viešpats leis priešams tave pavergti; vienu keliu išeisi prieš juos, o jiems puolant bėgsi septyniais; tu būsi išblaškytas po visas žemės karalystes. (...) Tave ir tavo karalių Viešpats atiduos tautai, kurios nepažinai nei tu, nei tavo tėvai... Netarnavai Viešpačiui, savo Dievui, su džiaugsmu ir linksma širdimi, turėdamas visko, tai tarnausi priešui, kurį Viešpats tau siųs (Įst 28, 25. 36. 47-48).
Izraelio istorija aiškiai patvirtina šių žodžių teisingumą ir tikrumą. Baigiantis teisėjų laikotarpiui, kai Izraelis pasidavė „liberalizmo“ pinklėms ir Viešpatį prilygino stabams bei kitų tautų dievams, šalį ištiko, šių dienų terminais kalbant, politinė ir ekonominė suirutė. Visa Teisėjų knyga kalba apie tai, kad Viešpats atiduodavo Izraelį į amalekiečių, amoritų, Kanaano karaliaus Jabino, midjaniečių ir t. t. - t. y. į daugybės įvairiausių tautų rankas, iš kurių leisdavo savo tautą išlaisvinti dievobaimingam teisėjui. Valdant karaliui pagal Dievo širdį Dovydui ir išmintingajam Saliamonui tauta klestėjo, tapdama viena galingiausių savo regiono šalių [3]. Visgi vėlesniais amžiais susiskaldžiusią ir Įstatymą paniekinusią tautą į vergiją išsivedė Babilonas...
Apibendrinant galima teigti, kad Izraelio nepriklausomybė ir valstybingumas buvo palaiminimas, teikiamas tautai tol, kol ji vykdė Dievo Įstatymą, o svetimųjų priespauda liudijo, kad tauta nusisuko nuo Dievo.
Dievo tauta ir žemiškosios valstybės Naujosios Sandoros dienomis
Pirmose šio straipsnio dalyse nagrinėtas Šventojo Rašto požiūris į tautas, laisvę bei valstybingumą daugiausia susijęs su Senojo Testamento laikotarpiu. Taigi natūraliai kyla klausimas, ar išaušusi nauja krikščionybės era iš esmės neperskirstė Dievo tautos bei žemiškųjų tautų ir valstybių vaidmenų?
Šis klausimas iškilo jau tuomet, kai Jėzus tarnavo Izraelyje. Kaip jau buvo minėta, tautos laisvė ir valstybingumas buvo taip tampriai susijęs su Dievo palankumu tautai, kad to meto žydai Mesiją suvokė tik kaip išlaisvintoją iš politinės priespaudos ir nepriklausomos Izraelio karalystės atkūrėją bei valdovą. Atsisakydamas prisidėti prie kovos už Izraelio nepriklausomybę Jėzus nuvylė ne tik politikuojančius savo amžininkus, bet (kuriam laikui) net ir kai kuriuos apaštalus. Kita vertus, Jėzus savo sekėjams kalba apie laisvę, tačiau tai ne politinė nepriklausomybė, o tiesos teikiama laisvė iš nuodėmės (Jn 8, 33-36). Karalystė, kurią Jis skelbia - ne atkurta valstybė, o visiškai nauja dvasinė bendruomenė, kokios iki tol nebuvo. Šią žinią pabrėžia ir apaštalai. Paulius apie laisvę kalba kaip apie išlaisvinimą iš nuodėmės ir suirimo vergijos - mirties viešpatystės (Rom 8, 21). Kaip išvesdamas iš Egipto Dievas išlaisvino tautą iš fizinių pavergėjų, kad ji būtų Jo tauta, taip krikščionis nukryžiuojamas nuodėmei, kad priklausytų Kristui. Žemiškos tautos ir valstybės Naujojo Testamento metu tarsi nustumiamos į antrą planą, o į pasaulio areną įžengia dar viena karalystė, kuri neturi fizinių sienų ir kurios piliečių skaičių žino tik Dievas - Dievo bažnyčia.
Taigi dabar Dievo tauta nebegali būti sutapatinta su jokia konkrečia nacija, valstybe ar institucija (nepaisant vėlesnių žmonių pastangų tai padaryti). Kokie gi turėtų būti šių karalysčių - dangiškosios ir žemiškosios santykiai? Kokia turėtų būti valstybė, kurios dauguma piliečių yra ar vadinasi krikščionimis? Naujajame Testamente tiesioginio atsakymo į šiuos klausimus nėra (čia randame tik pagarbos ir paklusnumo pasaulietinei valdžiai principus) - juk visos Naujojo Testamento knygos užrašytos tuo metu, kai krikščionys tebuvo nedidelė persekiojama įvairiatautė Romos imperijos gyventojų grupė, kurių nemaža dalis dėl savo tikėjimo mirė kankinių mirtimi. Tad krikščionybei plintant krikščionys jau ankstyvaisiais amžiais stengėsi apibrėžti bažnyčios vietą visuomenėje.
IV a. imperatoriui Konstantinui krikščionybę paskelbus valstybine religija buvo suformuluota bažnyčios ir valstybės vienatinumo teorija (dar vadinama „simfonija“), kurią iškėlė pirmasis bažnyčios istorijas Euzebijus Cezarietis [4]. Bendriausiais bruožais šį požiūrį galima išreikšti taip: vienas tikėjimas - viena valstybė - viena bažnyčia, o valdovas ir patriarchas vieningi. Tokį modelį buvo bandoma įdiegti Bizantijos imperijoje, o kai kuriose stačiatikiškose šalyse jis išsilaikė iki šių dienų. Pavyzdžiui, galiojančiame Rusų stačiatikių bažnyčios pamatiniame dokumente laikomasi nuostatos, jog idealūs valstybės ir bažnyčios santykiai gali būti sukurti tik stačiatikiškoje valstybėje, kurios visi piliečiai yra stačiatikiai, ir nėra kitų konfesijų, taigi valstybę ir bažnyčią sudaro tie patys asmenys, skiriasi tik jų funkcijos: valstybės - administracinė, bažnyčios - ganytojiška. [5] Visgi tikrovėje šio modelio taip ir nepavyko įgyvendinti, nes jame neatsižvelgta į žmogaus, netgi krikščionio, kritusios prigimties sugedimą ir nuodėmingumą, kuris išliks, kol gyvensime kūne ir šiame neperkeistame pasaulyje. Tai patvirtina ir istorinė patirtis - valstybė arba jai atstovaujantis valdovas ar diktatorius palenkdavo (ir iki šiol palenkia) bažnyčią savo valiai bei stengėsi naudotis bažnyčios autoritetu politiniams tikslams, be to, tokiose šalyse išbujojo nepakantumas kitokiam mokymui. Istorija dar kartą paliudijo, kad nors Kristus tarnavo žemėje, Dievo karalystės ir ciesoriaus karalystės į vieną sujungti neįmanoma...
Vakarų Europoje vyravusios požiūrio ištakos aptinkamos V a. Hipo vyskupo Augustino veikale „Dievo miestas“, kuriame jis skelbė idėją apie du skirtingus pasaulius - bažnyčią ir valstybę, dangiškąjį ir žemiškąjį miestą. Žemiškoji valstybė - tai visuomenė, kuri remiasi žemiškaisiais geismo ir godumo akstinais, būdingais žemesniajai žmogaus prigimčiai. Kitoje pusėje yra Dievo valstybė, visuomenė, kuri remiasi dangiškosios ramybės ir sielos išganymo viltimi. [6] Viduramžiais iš dalies remiantis minėtu Augustino veikalu „Dievo miestas“, tačiau iškraipius jo esmę ir vadovaujantis politinėms prielaidomis, Vakarų Europoje susiformavo „dviejų kardų“ teorija (įtvirtinta 1308 m. popiežiaus bule Unum Sanctum), pagal kurią ir pasaulietinė, ir bažnytinė valdžia yra tiesiogiai perduota „Kristaus vietininkui“ žemėje - Romos popiežiui. Popiežiai turėjo teisę ne tik karūnuoti žemiškuosius valdovus, bet nuversti juos nuo sosto. Evangelija buvo skelbiama užkariaujant pagoniškas teritorijas. Taigi bažnyčia buvo sutapatinta su konkrečia žemiška (taigi ir neišvengiamai nuodėminga) institucija, turinčia didelę politinę ir karinę galią, iškelta aukščiau visų valstybių ir tautų. Galą tokiam ydingam mokymui padėjo tik Reformacija...
Reformacija per Liuterį ir Kalviną vėl grąžino Šventajame Rašte regimą ir Augustino jau apibrėžtą „dviejų karalysčių“ principą. Liuteris teigė, kad žemiškoji karalystė tarnauja Dievui per pilietines teises ir kardą (valdžios taikomą prievartą) taip apsaugodama visuomenę nuo anarchijos. Dangiškajai karalystei pavaldūs visi tikrieji krikščionys per Dievo žodį ir Šventosios Dvasios jėgą. Dievo karalystė nėra jokia žemiška institucija ar bažnyčia. Ji yra tik vidinė, nematoma, nesuskaičiuojama išteisintų nusidėjėlių bendruomenė, nes tik Viešpats pažįsta savuosius (II Tim 2, 19). Nors šios karalystės atskiros, jos veikia drauge: valstybė suteikia galimybes skelbti Evangeliją, o bažnyčia prisideda prie taikos ir stabilumo visuomenėje. „Būtina stengtis išlaikyti šias dvi valdžias atskirtas, ir abi jos turi būti pajėgios dirbti savo darbą - viena kviesti žmones į teisumą, o kita - užtikrinti išorinę taiką ir užkirsti kelią nedoriems veiksmams. Be dvasinės Kristaus valdžios, tik paklusdamas pasaulietinės vyriausybės įstatymams nė vienas negali tapti teisiu“, - teigė M. Liuteris.[7] Taigi, paprastai tariant, ne visi, kurie skelbiasi priklausą konkrečiai bažnyčiai (ar kuriuos bažnyčia per krikštą ar kitaip skelbia savaisiais) yra Dievo namiškiai, ir ne visi Dievo namiškiai susibūrę žmonių „tikromis“ pripažįstamose bažnyčiose.
Šis reformatoriškais principas tapo lūžio tašku Naujojo Testamento valstybių bei tikėjimo bendruomenių santykiuose ir šiandien, XXI a., vakarietiškos kultūros pasaulyje jau visuotinai įsivyravo bažnyčios ir valstybės atskyrimo principas. Tai reiškia, kad, viena vertus, valstybės skelbia ir įsipareigoja ginti kiekvieno asmens teisę išpažinti tikėjimą į tai nesikišdamos, o tik sudarydamos įstatymines sąlygas. Kita vertus, tikintieji, jų bendruomenės ar institucijos, išpažindami savo tikėjimą sutinka laikytis valstybės įstatymų ir atsisako reikalavimo tikėjimo principus įteisinti valstybės mastu.
Krikščionis ir tėvynė šiandien
Taigi, jei krikščionys - Dievo tauta ir dangaus karalystės piliečiai (Ef 2, 19), malone išrinkta ir suburta neregima Kristaus nuotaka, kaip jiems vertinti žemiškąją valstybę, kurioje gyvena?
Šiandien ir tikintys, ir netikintys demokratinių valstybių piliečiai iš esmės sutaria dėl to, kad valstybės reikalų ir tikėjimo dalykų atskyrimas geriausiai atitinka tiek Šventojo Rašto mokymą, tiek pasaulietinius žmogaus laisvių ir teisių principus. Visgi tikintiesiems ir toliau kyla daug įvairių klausimų, į kuriuos nepavyksta rasti vieningų atsakymų (o kai kuriais klausimais atskiros denominacijos laikosi absoliučiai priešingos pozicijos). Pavyzdžiui, ar krikščionims dera dalyvauti politiniame gyvenime ir valstybės valdyme, o jei taip, tai kokiu mastu? Kaip elgtis, jei valstybės įstatymai neteisingi ar diskriminaciniai tikėjimo atžvilgiu? Ar krikščionis, besilaikantis Dekalogo, skelbiančio „Nežudysi“, ir Kalno pamokslo, kuriame Jėzus ragina mylėti savo priešus ir nesipriešinti piktam, privalo ginklu ginti savo tėvynę nuo išorės agresorių? Kaip reaguoti į valdžios savivalę ar korupciją? Ir kaip tuomet vertinti apaštalo Pauliaus žodžius: Kiekviena siela tebūna klusni aukštesnėms valdžioms, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo. Esančios valdžios yra Dievo nustatytos. Todėl kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo tvarkai (Rom 13, 1-2)?
Nemėginant atsakyti į išvardytus nelengvus klausimus visgi galima prieiti prie tam tikrų išvadų. Visų pirma, Dievui rūpi tautos ir valstybės. Ar mūsų Viešpats, kuris rūpinasi žvirbliais bei lelijomis, kuris leidžia saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų (Mt 5, 45), kuriam jau Senojo Testamento metu rūpėjo ir pagonių tautos, šiandien gali liautis rūpinęsis pasaulio tvarka? Karaliaus širdis Viešpaties rankoje kaip vandens srovės (Pat 21, 1) kalba Šventasis Raštas, o ši eilutė puikiai dera su ankstesnėje pastraipoje cituota apaštalo Pauliaus mintimi apie valdžią. Ir nors tikintieji ne visuomet gali rasti priimtiną atsakymą, kodėl vyksta vieni ar kiti politiniai įvykiai ir kodėl Dievas juos leidžia (ypač karo žiaurumus, genocidą ir pan.), krikščionis turi didžiulę privilegiją - pasitikėti Viešpaties visagalybe ir Jo sprendimų teisingumu, užtarti savo šalį ir savo tautą Jo akivaizdoje ir Jam išsakyti savo klausimus bei abejones.
Nors jau daugiau nei du tūkstančius metų žemėje skaičiuojama nauja era - Dievo ir žmonijos santykius pakeitusi Naujoji Sandora, į kurią būtina atsižvelgti, aiškinant Senąjį Testamentą, Dievo duotas Įstatymas ir toliau padeda atskirti gera ir bloga, prakeitimą ir palaiminimą (Rom 7 sk.). Taigi galima teigti, kad ir šiomis dienomis tautos laisvė, valstybingumas, galimybė pačiai spręsti savo likimą yra palaiminimas, Dievo dovana ir Dievo pasitikėjimo tautos branda ženklas. Vasario 16-oji - tai puiki proga padėkoti Jam už šią mūsų tautai suteiktą dovaną.
Kokioje valstybėje - skurdžioje ar turtingoje, liberalioje ar konservatyvioje, teisinėje ar savivaliaujančioje - begyventų krikščionys, šiandien jie yra Dangaus karalystės piliečiai ir pasiuntiniai. Žemiškieji diplomatai gyvena laikydamiesi juos pasiuntusios šalies įstatymų, tačiau gerbia ir tvarką tos šalies, kuri juos priėmė, bei siekia abiejų šalių gerovės. Tad kokių trūkumų beturėtų mūsų tėvynė - tai žemiškieji namai, kuriais privalome rūpintis. Ne keikdami savo valstybę dėl neteisumo, netvarkos, valdžios aplaidumo, korupcijos, mūsų akimis netinkamų įstatymų ar kitų panašių dalykų, bet melsdami gerovės ir taikos bei gyvendami taip, kaip atneštume į ją bent dalelę Karalystės. Kur begyventų krikščionis, tarnystės kelias visuomet atviras, nes kiekvienas pašauktas liudyti Evangeliją, rodyti gerumą ir gailestingumą tiems, kurie yra šalia, siekti panašėti į Kristų.
„Mano šalis: teisi ar neteisi“, - XIX a. pradžioje šią patriotizmo šūkiu tapusią frazę ištarė JAV admirolas Stephenas Decaturas [8]. Mes, krikščionys, galime ją papildyti: „Teisi ar neteisi mano šalis, suteik man malonės gyventi ir tarnauti taip, kad joje apsireikštų Dievo teisumas iš tikėjimo į tikėjimą (Rom 1, 17)“.
Literatūra
1. Религиозная панорама Украины сегодня. Часть IІ. Протестантизм, неохристианство. Prieiga internetu: http://www.religion.in.ua/main/analitica/8815-religioznaya-set-ukrainy-k-2011-godu-chast-ii-protestantizm-neoxristianstvo.html
2. O. Turčynovas: „Šalis pakils, jei parklups prieš Dievą“, Prieiga internetu: http://www.btz.lt/lt/uzsienyje/1/7038
3. Seiglie M. The Bible and Archaeology: King Solomon's Reign - Israel's Golden Years. Prieiga internetu: http://www.ucg.org/science/bible-and-archaeology-king-solomons-reign-israels-golden-years/
4. Barnes T. D., Constantine and Eusebius. United States of America, Harward University Press, 1981, 461 p. - 248 p.
5. Основы социальной концепции Русской Православной Церкви. Архиерейский Собор 2000 г. Официальный сайт Московского патриархата. Prieiga internetu: http://www.patriarchia.ru/db/text/141422.html
6. Аврелий Августин. О Граде Божием. Мн.: Харвест, М.: АСТ,. 2000, 1296 p.
7. Popescu, Bogdan. Church and State. Mozaik, Ecumenical Journal: Religion & Society. WSCF Europe Region No. 18. 2006; 5 p.
8. „My country: right or wromg“ Prieiga internetu: http://en.wiktionary.org/wiki/my_country,_right_or_wrong