Ką Biblija kalba apie senelius? Labai mažai. Nors Biblijos autoriams praeities kartos labai svarbios, visgi seneliams Biblijoje nėra skiriama ypatingo dėmesio. Angliškame Biblijos vertime žodis „senelis“ net nėra pavartotas (2 Tim 1, 5 yra minima Timotiejaus senelė Loidė – red. past.). Visgi žinome, kad senelių vaidmuo yra labai svarbus Dievui, mūsų šeimoms ir vietinėms bažnyčioms.
Dauguma šių dienų senelių pripažįsta, kad susiduria su iššūkiais, kurių ankstesnės kartos nepatyrė: mažiau gerbiama senatvė, mažėja šeimos, o turtingesniuosius vilioja noras išvykti nuolatinėms atostogoms.
Senatvės iššūkiai
Mano senelis gimė 1891 m., o mirė 1983 m. 1951 m., kai jis buvo 60-ies metų, jaunimo kultūra dar neegzistavo. Amerikiečių istorikas ir rašytojas Viljamas Mančesteris (William Manchester) knygoje „The Glory and the Dream: A Narrative History of America, 1932–1972“ (Šlovė ir svajonė. Amerikos istorija 1932–1972 m.) teigia, kad paauglių kultūra atsirado šeštame XX a. dešimtmetyje Šiaurės Amerikoje. Žodį „paauglys“ pirmą kartą pavartojo Bilis Hailis (Bill Hailey) ir rokenrolo grupė „Bill Hailey and the Comets“ tik 1957 metais. Taigi tai įvyko vos prieš šešiasdešimt šešerius metus.
Pagyvenę žmonės anuomet buvo gerbiami, jais buvo žavimasi. Dabar yra kiek kitaip. Savo knygoje „Being Mortal“ (Būti mirtinguoju) amerikiečių chirurgas Etulis Gevandis (Atul Gawande) pastebi, kad ankstesnėse kartose paklausus žmonių jų amžiaus, jie pridėdavo sau metų. Jis teigia: „Seni žmonės buvo gerbiami, ilgas amžius buvo vertinamas.“ Tačiau šiandien žmonės dažnai save „pajaunina“. Niekas nenori būti senas arba pripažinti, kad toks yra. Nepagarba vyresnio amžiaus žmonėms ankstesnėms kartoms nebuvo toks iššūkis, koks yra dabar. Todėl šiandieniniams seneliams labai svarbu prisiminti, kad mes esame Gyvojo Dievo sūnūs ir dukterys. Nesvarbu – esame seni ar jauni, tai yra mūsų tapatybė.
Kitas šių dienų iššūkis – mažėjantis gimstamumas. Anksčiau šeimos buvo didelės. Apie 1955 m. krikščionys turėdavo vidutiniškai nuo penkių iki penkiolikos anūkų. Šiandien neretai seneliai turi vos tris ar net mažiau anūkų, tad mūsų vaidmuo kitos kartos gyvenimui gali būti itin menkas.
Na, ir dar vienas mūsų kultūros keliamas iššūkis – gerovė ir gyvenimo trukmė, viliojanti daugelį senjorų krikščionių nuolatos atostogauti. Keliauti ar atostogauti nėra blogai, tačiau mintis paskutiniuosius savo gyvenimo dešimtmečius praleisti nuolat atostogaujant nedera su Evangelija. Teologas Semas Stormsas (Sam Storms) rašo: „Kvietimas paklusti, nešti vaisių, siekti šventumo, liudyti, mokytis, vadovauti, melstis ir garbinti skirtas visam gyvenimui. Jis nustoja galioti tik tada, kai baigiasi gyvenimas. <...> Šventasis Raštas kviečia <...> iki paskutinio atodūsio gyventi, kiek įmanoma, Dievo šlovei“ (kn. „Packer on the Christian Life“ (Pakeris apie krikščionio gyvenimą).
Nepaisant prabėgusių dešimtmečių, vienas iššūkis nepasikeitė. Pasaulis yra kritęs, santykiai gali bet kada nutrūkti, o šeimos nariai gali būti savanaudžiai, godūs, nejautrūs ar nerūpestingi. Pasaulis nėra toks, koks turėtų būti.
Galimybės, atsiveriančios sulaukus garbingo amžiaus
Turint galvoje šiuos apribojimus, ką seneliams reiškia „gyventi kuo labiau Dievo šlovei“? Tai reiškia širdies nuostatą tarnauti maloniai ir lanksčiai – šis požiūris neturėtų pakisti ir išėjus į pensiją. Apsvarstykime keletą mums atsiveriančių galimybių.
Būkime įkvepiančiu pavyzdžiu
Pirma, ilgesnė gyvenimo trukmė suteikia mums puikią galimybę būti pavyzdžiu savo anūkams. Svarbiausia būti aistringai Kristų mylinčio asmens pavyzdžiu. Vienas į pensiją išėjęs draugas neseniai man pasakė: „Noriu, kad mano vaikai ir anūkai matytų mane skaitantį Dievo žodį ir besimeldžiantį. Noriu, kad mano pavyzdys juos įtikintų, kad Kristus iš tiesų yra tas lauke paslėptas lobis, labai brangus perlas.“
Aukime nuolankumu
Antra, seneliai turi galimybę parodyti nuolankumą. Velionio dr. Pakerio žodžiais tariant, dvasinis vaisius senatvėje reiškia augimą „žemyn, <...> į gilesnį nuolankumą, kuris sveikose sielose senstant vis labiau išryškės“ (kn. „Finishing Our Course with Joy“ (Džiaugsmingai baigiant savąjį bėgimą). Būti nuolankiam reiškia daugiau mąstyti apie Dievą, labiau Jį vertinti ir mažiau galvoti apie save.
Augti žemyn reiškia ir augti išmintimi – ši dorybė neatsiejama nuo nuolankumo. Biblinė išmintis siekia didžiojo Dievo tikslo (Jo šlovės) Dievo priemonėmis (prie Jo kojų padedant savo gyvenimą ir savąjį ego). Išėjus į pensiją šis siekis nėra anuliuojamas. Tiesą sakant, 92 psalmėje skaitome pažadą: Viešpaties namuose pasodinti, jie žydės Dievo kiemuose, neš vaisių senatvėje, bus pilni syvų ir žaliuos, kad skelbtų Viešpaties teisumą (Ps 92, 13–15).
Parodykime turimą viltį
Trečia, be aistros Kristui, nuolankumo ir išminties, seneliai turi galimybę parodyti anūkams turimą viltį. Gyvenimas yra trumpas. Per dešimtmečius įgyta patirtis jus išmokė niekuomet neprarasti vilties – jūsų vaikai ir anūkai dar nesupranta, kaip tai padaryti. Jie turi matyti jus gyvenančius ne praeityje, bet laukiančius „pastato iš Dievo, ne rankomis statytų amžinų namų danguje“ (žr. 2 Kor 5, 1).
Dešimtmečių patirtis gundys mus gyventi praeityje, bet Dievas nori, kad gyventume dabartyje ir dėl ateities. Pamiršdamas, kas už manęs, ir siekdamas to, kas priešakyje, veržiuosi į tikslą aukštybėse, siekiu apdovanojimo už Dievo pašaukimą Kristuje Jėzuje (Fil 3, 13–14).
Parodykime, kad Kristaus pakanka
Ketvirta, žodžiais ir veiksmais perduokite, jog nesvarbu, kaip blogai susiklostytų aplinkybės, Kristaus visuomet pakanka. Jūsų vaikai ir anūkai turėtų prisiminti jus kaip visada pasitikinčius Dievu, kad Dievas viską pavers į gera (Rom 8, 28). Kai jūsų kūnas silpsta, ieškokite Dievo malonės spinduliuoti „neišsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu“ (1 Pt 1, 8).
Mąstau apie 88 metų neįgaliojo vežimėlyje sėdintį Kristianą, kuriam kvėpuoti padeda per nosį įvesti deguonies vamzdeliai. Jis kalbėjo mikčiodamas, bet buvo kupinas džiaugsmo, vilties ir nuolat šlovino Dievą. Visa jo laikysena skelbė vieną paprastą žinią: „Mano Dievas yra didis, ir Jo pakanka!“
Mylėkime vietinę bažnyčią
Penkta, mylėkite vietinę bažnyčią. Jei gyvenate pakankamai ilgai, tikriausiai vietinėje bažnyčioje buvote įskaudintas arba nuviltas. Yra pagunda atsitraukti. Neseniai vienas draugas prasitarė, kad jo tėvai taip ir padarė... Jis buvo labai susirūpinęs ne tik dėl jų, bet ir dėl to, kaip toks senelių pavyzdys paveiks jo vaikus, jų anūkus. Prašau, nenutolkite nuo bažnyčios. Taip, Nuotaka dar nėra tokia, kokia turėtų būti, bet leiskite savo vaikams ir anūkams stebėti, kaip jūs pasiaukojančiai mylite savo vietinę bažnyčią... su visomis jos „karpomis“ ir pan.
Melskimės, melskimės, melskimės
Šešta, atkakliai melskitės. Kai nematome greitų rezultatų, lengva nusiminti ir nustoti melstis už vaikus ir anūkus. Bet tai klaida. Sutikau jauną moterį, kuri neseniai tapo krikščione. Kai paklausiau, kas atvedė ją pas Kristų, ji atsakė: „Mano tėvai nėra krikščionys. Vaikystėje aš nelankiau bažnyčios. Vis dėlto dvidešimt metų mano močiutė iš tėvo pusės nuolat meldė Dievo, kad aš atsigręžčiau į Dievą. Galbūt tai paaiškina, kodėl aš tikiu Evangelija.“
Investuokite į savo anūkus
Galiausiai, pasinaudokite kiekviena proga užmegzti santykius su anūkais. Čia lemiamos reikšmės turi ir šeimos tradicijos ar papročiai. Kai kurie seneliai kasmet nusiveda anūkus per jų gimtadienį papietauti. Kiti lanko jų koncertus, varžybas ar rečitalius. Pažįstu senelių, kurie remia savo anūkų studijas. Mano proseneliai kiekvieną sekmadienio popietę sukviesdavo vakarienei visą šeimą.
Net sulaukus senatvės...
Taip, net sulaukę senatvės nepasiduokite nerimui dėl šiomis dienomis rodomo išskirtinio dėmesio jaunystei. Taip, jūs jau nebe tokie greiti. Taip, jūsų atmintis ne tokia, kokia buvo anksčiau. Tačiau nepamirškite, kad svarbiausią savo gyvenime darbą Nojus pradėjo sulaukęs 500 metų, Izaokas gimė, kai Abraomui buvo 100 metų, Kalebas paveldėjo Hebroną būdamas 85 metų, o našlė Ona dieną ir naktį tarnavo šventykloje ir išvydusi kūdikėlį Jėzų pranašavo būdama 84 metų.
Dievas, kuris globojo jus nuo pat gimimo, saugojo motinos įsčiose ir rūpinosi ištisus dešimtmečius, yra tas pats Dievas, kuris neatstums jūsų ir senatvėje. Jis neapleis, kai jūsų jėgos išseks (Ps 71). Jis bus su jumis, kol ateinančioms kartoms apie Jo jėgą ir galią paskelbsite (žr. Ps 71, 18).
Nors ilgas amžius ir žili plaukai rodo, kad mūsų gyvenimas žemėje artėja į pabaigą, Kristuje mes turime pažadą, kurį galime pritaikyti ir sau: Aš esu, kuris nešiosiu jus ir jūsų senatvėje. Tai dariau ir toliau darysiu: nešiosiu ir globosiu jus (Iz 46, 4). Tai – mūsų viltis.
Iš www.desiringgod.org
vertė Lina Tamonytė