Praėjusiais metais Rusijai pradėjus karinę invaziją į Ukrainą Lietuvos žmonės milžiniškomis sumomis aukojo ir iki šiol aukoja, kad agresorė pralaimėtų, o taika kuo greičiau grįžtų į Ukrainos žemę. Karas vienaip ar kitaip palietė ir bažnyčias. Dauguma kalbintų ganytojų sutinka, kad bažnyčia tapo informacinio karo dalyve, ne vienas Lietuvos pastorius pats vežė įvairiausias siuntas Ukrainai, taip akivaizdžiai parodydamas paramą karo alinamai valstybei. Visgi su kilniais veiksmais atkeliavo ir išbandymų metas. Ne vienus metus drąsiai Lietuvos evangelinėse bažnyčiose pamokslavę rusakalbiai svečiai iš gretimų valstybių staiga sulaukė daugiau dėmesio, o jų skleidžiama žinia sukėlė abejonių. Andriejus Dirienko, Andriejus Lukjanovas, Sergėjus Lukjanovas, Samuelis Ogannesyants – tai keli mokslininko Dano Klimavičiaus įvardinti Rusijos invaziją palaikantys pamokslininkai, kurie pamokslavo Lietuvos evangelinėse bažnyčiose karo metu.
Rėmėsi ne apkalbomis
„Iš bendruomenės išgirdau apie pamokslininkus, kurie lankėsi Lietuvoje karo metu ir dviprasmiškai pasisakė, tad nusprendžiau pasigilinti, ką kalbėjo“, – teigia Danas Klimavičius.
Būtent jis praėjusių metų pabaigoje savo „Facebook“ paskyroje pasidalijo nuorodomis, kuriose aiškiai matyti ir girdėti keli evangelinių bendruomenių lyderiai, ne tik nepasisakę prieš karą, tačiau ir rėmę Rusijos karinius veiksmus. Danas pasakoja, kad dabar jau buvusios jo bendruomenės šie ganytojai buvo itin vertinami ir tai privertė sunerimti.
„Nenorėjau vadovautis vien tik apkalbomis, tad pats nusprendžiau atlikti tyrimą, kuris parodė, kad situacija blogesnė nei tikėjausi“, – sako buvęs vienos iš evangelikų charizmatikų bendruomenės narys. Jaunuolis pripažįsta, kad jo lankytoje bažnyčioje šie dvasininkai tapo autoritetais, o kai kurių knygos net išverstos į lietuvių kalbą.
„Yra žmonių, kurie bando sumenkinti šios temos svarbą, teigdami kad krikščionys neturėtų ginčytis dėl politinių temų“, – apgailestauja Danas.
Jis įsitikinęs, kad vykstant Ukrainos tautą niokojančiam karui negalima tylėti, kai jį palaiko evangelinių bendruomenių autoritetai. D. Klimavičius pabrėžia, jog nereikia naiviai tikėtis, kad jo minėti pamokslininkai Lietuvoje garsiai išsakė Rusiją remiančią poziciją, ne, jie subtiliai palaikė Rusijos skleidžiamą naratyvą.
Pastorė apgailestauja
Dabar jau buvusios Dano bendruomenės pastorė Olga Vyšniauskienė apgailestauja dėl tokios situacijos: „Labai skaudu, kai žmonės mano, kad jei su tais pamokslininkais draugavome, mes taip pat palaikome karą“.
Jos teigimu, dėl šių įvykių bendruomenė prarado draugus, maža to, daug kam natūraliai kilo klausimas, kaip Dievui tarnaujantys dvasininkai gali remti karą. Pastorė sukrėsta, kad pamokslininkai, kurių tėvai sėdėjo kalėjime dėl tikėjimo, pasisako už mobilizaciją, kitaip remia dabartinę Rusijos valdžią. Ši situacija parodė, kad niekada negali žinoti, kaip žmogaus mąstymas gali pasikeisti.
„Kai bendruomenė meldžiasi, aš visada dėkoju Dievui už ganytojų nuolankumą ir atsidavimą būtent iki šios dienos, nes nežinai, kaip žmogus manys jau rytoj“, – sako jau ne vienerius metus gyvuojančios evangelikų charizmatikų bendruomenės lyderė. Prisimindama pirmąsias karo dienas O. Vyšniauskienė teigia, kad bažnyčios maldos susirinkimuose nuolat buvo meldžiamasi už Ukrainą, viliasi, kad ši istorija nepaskatins teisti.
„Mes, kaip bendruomenė, išsakėme savo poziciją, kad esame prieš karą ir palaikome Ukrainą. Manau, svarbu apie tai kalbėti, tačiau man nepatinka, kad ši tema pernelyg akcentuojama“, – tęsia O. Vyšniauskienė.
Pastorė pažymi, kad šį klausimą sprendžia ir kitų evangelinių bendruomenių ganytojai. Pasak pastorės, nuomonės išsiskiria: „Vieni mano, kad mes garsiai turime išsakyti savo nuomonę iš sakyklų, kiti – kad nereikia skaldyti bažnyčios, tegul žmonės patys sprendžia“.
Su rusakalbiais pastoriais svetur ryšiai nutrūko
Dar vienos šioje istorijoje minimos evangelinės bendruomenės vyresnysis pastorius Abelis Popovas sako, kad jį nustebino pateikta informacija apie karą remiančius pastorius ir teigė savo bendruomenėje Vilniuje nieko panašaus negirdėjęs.
„Kiekvienas pastorius turi savo viziją, ką komentuoti. Dėl šios konkrečios situacijos ir žmogaus, kurį jūs minite, man yra staigmena, nes tai, ką girdėjau bažnyčioje, kardinaliai skiriasi nuo to, kas pateikiama, – teigia evangelinės charizmatinės bendruomenės vyresnysis pastorius. – Būna, kad žmonės vedami emocijų pasisako, o paskui supranta, jog nepamatavo savo žodžių“, – tęsia dvasininkas, žadėdamas asmeniškai pasidomėti jo bendruomenėje Vilniuje viešėjusio pamokslininko Samuelio Ogannesyants požiūriu į karinius veiksmus Ukrainoje.
A. Popovas mano, kad krikščionys, keliantys tokius klausimus viešai, siekia, jog bažnyčia veiktų tik žemiškos konstitucijos ribose: „Galvoju, kad tai yra išpūsti dalykai, nes bažnyčios narys apie jam nerimą keliančius klausimus visada turi galimybę kalbėti su pastoriumi, o bendruomenės lyderis jau gali nuspręsti, kurios temos toleruojamos, o kurios – ne “.
Šiuo metu pastoriaus vedama bendruomenė gali džiaugtis augimu. Nepaisant to, kad ši bažnyčia nepriklauso jokiai tikėjimo sąjungai, dvasininko teigimu, tarptautinė bendruomenė, kurioje lankosi lietuvių, lenkų, rusų, ukrainiečių tautybių žmonės, sekmadieniais sutraukia per kelis šimtus tikinčiųjų, o artimiausiu metu, tikėtina, bažnyčia veikla dar labiau plėsis. Prisimindamas karo pradžią vyresnysis pastorius teigia, kad kariniai veiksmai nesukėlė priešpriešos bendruomenės viduje.
„Bažnyčioje jokios priešpriešos nebuvo, nes mes nesekame politinių tendencijų. Nuo pat karo pradžios padėjome ukrainiečiams, ne vieną siuntą pristatėme“, – sako dvasininkas.
Paklaustas apie evangelinių bendruomenių ryšius su rusakalbiais pastoriais svetur teigia, kad šiuo metu jie beveik nutrūko: „Sienos, vizos pakeitė santykius. Tie ryšiai galbūt artimesni vyresnei tarnautojų kartai. Mums užtenka veiklos Lietuvoje“.
Krikščionių vienybė negali būti tik parodomoji
Istorijas apie rusakalbius pastorius, kurie remia karą Ukrainoje, paviešinęs D. Klimavičius teigia, kad prabilus viešai sulaukė įvairių komentarų.
„Buvo palaikančių, buvo ir rašiusių įvairių komentarų, kuriuos vėliau susigėdę ištrindavo“, – prisimena D. Klimavičius. Ir priduria manantis, kad klausimais kaip karas bažnyčia turi laikytis vieningos nuomonės.
„Krikščionių vienybė negali būti tik savaime, visų pirma, turi būti tiesa. Nemanau, kad be jos galime kalbėti apie gėrį, krikščionybę“, – tęsia Danas.
Pripažįsta, kad trūksta daugiau informacijos
Evangelinio tikėjimo atstovui D. Klimavičiui paviešinus nuorodas apie Rusijos karą remiančius pastorius, ganytojai sutinka, jog šie įvykiai parodė, kad informacijos apie evangelines bažnyčias ir jų veiklą trūksta. Pastorių teigimu, svarbu aiškiai išsakyti savo vertybines pozicijas, kad ateityje nekiltų panašių klausimų.
„Gal tikrai trūko skaidrumo. Man atrodė, kad žmonėms savaime aišku, kas ir kaip. Jeigu panaši situacija ateityje pasikartotų, iš karto aiškiai pasakyčiau savo poziciją, kad niekam nekiltų klausimų“, – sako pastorė O. Vyšniauskienė.
Ir Abelis Popovas sutinka, kad apie evangelinių bažnyčių veiklą itin mažai informacijos: „Nesuvaldėme situacijos. Artimiausiu metu ketiname paleisti bažnyčios interneto svetainę, taip pat įvedėme pamaldas lietuvių kalba“.
O dezinformacijos specialistas Mantas Martišius sako, kad pavienių atvejų nereikėtų sureikšminti, kol jie netampa tęstiniai.
„Dezinformacijos propagandai svarbiausia tęstinumas. Bažnyčią lankantys žmonės nelinkę abejoti pastorių ar kunigų autoritetu, tad jie informacijos iš sakyklos nevertina kritiškai. Žala gali būti daroma, jei tokie atvejai kartojasi, šiuo atveju, tai pavieniai nutikimai“, – situaciją įvertino M. Martišius.