Kai Jėzus leidosi nuo kalno, Jį sekė didelės minios. Ir štai priėjo raupsuotasis ir, pagarbinęs Jį, sakė: „Viešpatie, jei nori, Tu gali mane padaryti švarų.“ Jėzus ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu, būk švarus!“ Ir tuojau raupsai išnyko (Evangelijos pagal Matą 8 skyriaus 1–3 eilutės).
Tas raupsuotas žmogus buvo įsitikinęs, kad Jėzus gali jį išgydyti nuo žeminančios ligos. Tačiau ar Jis nori tai padaryti?
Pagal Mozės įstatymą raupsuotieji Izraelyje negalėjo dalyvauti visuomenės gyvenime. Žmogus, susirgęs raupsais, tapdavo rituališkai nešvarus. Jis nebegalėjo būti žmonių susibūrimo vietose, nes prisiliesdamas sutepdavo kitus žmones. Izraelyje buvo tikima, kad raupsai tai Dievo bausmė. Toks įsitikinimas rėmėsi Šventajame Rašte aprašytais praeities įvykiais. Tais laikais, kai Judėja buvo nepriklausoma karalystė, vienas dievotas karalius, kuriam ypatingai gerai sekėsi valdyti šalį, pasididžiavo ir, įėjęs į Dievo šventyklą, kur įeiti galėjo tik kunigai, norėjo smilkyti ant smilkymo aukuro. Kunigai pasipriešino karaliaus savivalei. Tai jam labai nepatiko, jis supyko ir tą pačią akimirką jį ištiko raupsai. Panašiai nutiko ir Mozės seseriai Mirjamai, kai ji priekaištavo savo broliui dėl jo vedybų, nes jis buvo vedęs etiopę. Ji pasididžiavo prieš brolį ir ją ištiko raupsai.
Raupsuotasis tikrai galėjo nežinoti, ar Jėzus nori jį apvalyti. Tačiau Viešpats sugriovė visas jo abejones, paliesdamas jį ranka ir ištardamas žodžius: „Noriu, būk švarus.“ Ir raupsai kaip mat išnyko.
Ką šis Mato papasakotas įvykis sako mums šiandien? Ar tai buvo tik tos akimirkos Jėzaus noras? Ar šie Kristaus žodžiai neskamba taip pat ir visiems kitiems žmonėms? Ar suprantame, kad Jėzus Kristus, ištardamas žodžius „noriu, būk švarus“, parodė savo apsisprendimą eiti ant kryžiaus, paaukojant save už visų žmonių nuodėmes?
Apvalydamas tą žmogų nuo žeminančios ligos, Jėzus įkūnijo savo vėliau pasakytus žodžius: Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu. Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Nes mano jungas švelnus ir mano našta lengva (ten pat, 11 skyriaus 28–30 eilutės).