Šiandien galime išgirsti pačių įvairiausių minčių apie Dievą. Vieni žmonės įsitikinę, kad Jo nėra, kiti mano, jog kažkas yra, dar kiti tiki aukštesniąja jėga ar absoliutu. Yra įsitikinusių, kad visos religijos kalba apie tą patį Kūrėją. Tačiau kuo remiasi visi šie požiūriai? Norint atsakyti į šį klausimą, tektų labai daug rašyti remiantis įvairiausiais šaltiniais.
Keista, jog žmonės visais įmanomais būdais stengiasi paneigti akivaizdžią tiesą, kuri labai seniai suprasta ir užrašyta: Juk tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, jiems aišku, nes Dievas jiems tai apreiškė. Jo neregimosios ypatybės – Jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos iš Jo kūrinių, todėl jie nepateisinami (apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams 1 skyriaus 19–20 eilutės).
Todėl nesileidžiant į spėliojimus apie tai, koks yra mūsų Kūrėjas, geriau pasižiūrėti į Jo paties žodžius apie save, nes jeigu Jis neduos mums savęs pažinti, mes niekada Jo nepažinsime. Kūrėjo žodžius apie save galime perskaityti Biblijoje – tiek Senajame, tiek Naujajame Testamente.
Senajame Testamente skaitome Mozės užrašytą pasakojimą, kaip Kūrėjas jam parodė savo šlovę: Viešpats tarė Mozei: „Išsikirsk dvi akmenines plokštes. Aš jose įrašysiu žodžius, kurie buvo sudaužytose plokštėse. <...> Jis iškirto iš akmens dvi plokštes, kokios buvo pirmosios; atsikėlęs anksti rytą, užlipo į Sinajaus kalną, kaip Viešpats buvo įsakęs, nešdamas rankose plokštes. Viešpats nužengė debesyje ir atsistojo šalia jo, ir paskelbė savo vardą „Viešpats“. Viešpats praėjo pro jį ir paskelbė: „Viešpats, Viešpats Dievas, gailestingas ir maloningas, kantrus ir kupinas gerumo bei tiesos…“ (Išėjimo knygos 34 skyriaus 1–2 ir 4–6 eilutės).
Naujasis Testamentas mums perduoda Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžius: Kas mane tiki, tiki ne mane, bet Tą, kuris mane siuntė. Ir kas mane mato, mato Tą, kuris mane siuntė. Aš atėjau į pasaulį kaip šviesa, kad visi, kurie mane tiki, neliktų tamsoje. Jei kas klausosi mano žodžių ir netiki, Aš jo neteisiu, nes atėjau ne teisti pasaulio, bet gelbėti pasaulį. Kas mane atstumia ir mano žodžių nepriima, tas turi savo teisėją: žodis, kurį kalbėjau, teis jį paskutiniąją dieną (Evangelijos pagal Joną 12 skyriaus 44–48 eilutės).