Laidos garso įrašas: https://soundcloud.com/xfmlt/kartu-saldu-moze-ir-mirijama-2023-01-05?in=xfmlt/sets/kartu-saldu
Per XFM radijo stotį transliuojamos laidos apie santykius šeimoje autoriai Kristina ir Mindaugas Pikūnai šį radijo sezoną skiria Biblijos šeimoms. Kokias pamokas, o gal iššūkius iš jų galime priimti mes šiandien?
Kristina. Diena keičia dieną ir štai nauja savaitė. Ketvirtadieniais radijo laidoje „Kartu saldu” mes, Kristina ir Mindaugas Pikūnai, prie mikrofono sėdame su savo misija: priminti, papasakoti ir pristatyti šeimą, kurios istorija užrašyta Biblijoje. Šiandien tai bus Mozė ir Zipora. Herojus ir šalio jo esanti moteris. Jis ir jo mylimoji išskirtinėse aplinkybėse, iš kurių jie išeina kaip niekad vieningi. Kiekviena pora meilę išgyvena, priima ir išreiškia savaip. Skiriasi mūsų bendravimo stilius, šeimos tradicijos ir vertybės, konfliktų sprendimo būdai. Tai santykio šokis, kuris nusako net ir tai, kaip mes susidorojame su kasdieniais iššūkiais ir problemomis. Šį tarpasmeninį santykį kurdami mes nesame uždaros salos. Gyvename tarp žmonių, socialiniuose procesuose, istoriniuose įvykiuose. Ir tai, kaip į juos atsiliepiame, galime vadinti savo šeimos misija, tarnyste, kuriai esame pašaukti, socialinio gyvenimo uždaviniu, pagalbos kvietimu, į kurį atsiliepiame.
Mindaugas. Mozė buvo pašauktas ypatingai misijai – išvesti tautą iš Egipto vergovės. Kvietimą gavo jau sukūręs šeimą, apie kurią labai mažai žinome.
Kristina. Žinome Mozės ir Ziporos susitikimo istoriją, paminėta jų santuoka, jų išbandymas ir pokytis – tai, ko jie išmoksta. Tuomet su tuo, ką išmoksta, jie gyvena toliau. Čia tokia chrestomatinė gero filmo ar knygos istorija ir jos sudedamosios dalys. Bet jeigu pažvelgtume į savo gyvenimus, tai galėtume rasti tuos pačius svarbius istorijos etapus: pradžia, išbandymai, geranoriškai ar priverstinai išmoktos pamokos, vidiniai pasikeitimai. Tik po šių įvykių ateina „ilgai ir laimingai.“ Ar sutiktum, Mindaugai?
Mindaugas. Mes keičiamės lėtai. Dažnai visais įmanomais būdais vengiame asmeninių pokyčių. O štai kitus norime keisti žymiai greičiau. Reikalaujame, esame nekantrūs, kad kitas keičiasi per lėtai. Taip porose gimsta daug įtampų. Mozės ir Ziporos gyvenimas buvo nuolatiniai išbandymai, kokių reta. Mozė buvo išskirtinis, apsaugotas ir išskirtas nuo pat gimimo. Jis gimė laikais, kai faraonas tuometinėje Egipto karalystėje pamatė, kaip sparčiai daugėja žydų, ir nusprendė, kad reikia kažkaip sumažinti jų gimstamumą. Jo sprendimas buvo žiaurus, bet paprastas. Nuspręsta tiesiog išžudyti naujagimius. Biblija pasakoja, kad Mozės tėvai slėpė savo kūdikį kurį laiką, bet nebegalėdami jo slėpti, pavedė jį Dievui, įdėdami jį į pintinę, kurią paskui tiesiog paleido Nilo upe. Pintinę rado besimaudanti upėje faraono duktė, kuri įsivaikino Mozę, ir jis užaugo rūmuose, bet savo žydiškos kilmės ir savo pašaukimo nepamiršo. Tai jo mama buvo pasamdyta kaip auklė ir žindyvė, tad kai vieną dieną Mozė pamatė, kaip egiptietis botagais plaka jo tautietį žydą, jį užstojo. Ne tik užstojo, bet ir įkarščio apimtas nužudė egiptietį. Kai sužinojo, kad jo žmogžudystė neliko nepastebėta, Mozė tiesiog pabėgo į Midjano kraštą, į šalia Egipto esančią vietovę. Ten prie šulinio jis sutiko savo būsimą žmoną. Kaip filme – viskas labai aišku. Midjano kunigo septynios dukterys atėjo pagirdyti savo kaimenių, bet ten buvę vyrai neleido joms to padaryti, tai Mozė, kaip koks džentelmenas ar geradarys, žinojo, kaip su tokiais tvarkytis, ir apgynė merginas. Ir pasklido gandas apie jo kilniaširdiškumą. Toliau skaitome, kad Midjano kunigas savo dukrą Ziporą atidavė Mozei į žmonas. Štai tokie vienas už kitą ryškesni Mozės gyvenimo etapai. Mozė paliko Egiptą būdamas 40 metų. Dar 40 metų jis ganė Midjane avis ir tada išgirdo Dievo kvietimą eiti į Egiptą ir išvaduoti žydų tautą iš vergystės. Mes dar pakalbėsime apie tai, kas nutiko toje kelionėje, bet dabar stabtelsiu ties vienu labai įdomiu atveju, kai Viešpaties angelas atėjo nužudyti Mozės, šiam su šeima keliaujant iš Midjano į Egiptą įvykdyti savo misijos. Po šio įvykio Biblijoje daugiau nieko neberašoma apie Ziporą. Yra parašyta, kad Mozė ją išsiuntė atgal į tėvo namus. Kai Mozė išvedė tautą, tada Midjano kunigas, Ziporos tėvas, atėjo kartu su Zipora jo aplankyti. Paskutinis, galbūt kiek ryškesnis paminėtas atvejis, kai kilus konfliktui tarp lyderių komandos: Mozės, Mirjamos ir Aarono, brolių ir sesers, dėl jo žmonos kušitės. Kalbama apie jos kilmę, bet neminimas jos vardas, tai vėl kyla visokių interpretacijų, kad galbūt Mozė vedė antrą kartą ir čia jau kita žmona. Bet mes nesigilinsime į tai, nes mums svarbiau paminėti Mozės ir Ziporos tarpusavio santykius.
Kristina. Tu nepaminėjai, kad jie turėjo du sūnus ir kad Zipora buvo tikrai be galo drąsi. Nors drąsą jų santykiuose pirmiausiai parodė Mozė, apgindamas ją su seserimis prie šulinio, bet paskui, kaip tu ir pasakojai, istorija tokia, kad grįžtant atgal į Egiptą, kai Mozė, priėmęs Dievo pašaukimą išvesti tautą iš Egipto vergystės, jis vedėsi į tą misiją ir savo žmoną su sūnumis. Toje kelionėje Zipora turėjo parodyti didelę drąsą, ar ne?
Mindaugas. „Mozei einant išvaduoti žydų tautos, atsitiko taip, kad kelionėje vienoje užeigoje Viešpats pasitiko Mozę ir bandė jį užmušti. Bet Zipora, paėmusi titnagą, nupjovė sūnaus apyvarpio odą ir palietė ja Mozės kojas tardama: „Tu iš tikrųjų esi man kraujo sužadėtinis.“ O kai Viešpats nuo jo pasitraukė, ji pridūrė: „Kraujo sužadėtinis apipjaustymu.“ Ir taškas. Viskas. Taigi, kaip tu, Kristina, ir minėjai, jeigu kas paimtų skaityti šią istoriją pirmą kartą, sakytų „Kas čia dabar vyksta?“
Kristina. Mane užplūdo toks netikėtumo jausmas, kodėl Dievas, pasiuntęs Mozę į misiją, dabar siunčia angelą jo nužudyti. Galvoju, kaip čia taip nutiko, kad Dievas pakvietė, o dabar ateina su perspėjimu. Tikriausiai ir nesuvoksime iki galo visko apie Dievo veiksmus, kodėl Jis vienaip ar kitaip elgiasi, tačiau man svarbiausia tai, kad Dievas atsiuntė perspėjimą ir tai, kad Zipora aiškiai žinojo, ką reikia daryti. Ji greitai apsisprendė, paėmė ir apipjaustė sūnaus apyvarpę pagal žydų paprotį. Greičiausiai jie jau buvo apie tai pasikalbėję. Zipora žinojo, kad Mozė žydas, kad žydai sudarydavo sandorą su Dievu, labai aiškiai duotą per Abraomą apipjaustymu. Kai gimė jų vaikai, jie tikrai turėjo svarstyti, ką mes darysim. Ar ne? Pakalbėjo, pasitarė ir nusprendė neapipjaustyti savo vaikų. Bet štai toje kelionėje, kai tik Zipora pamatė angelą, iškart suprato, ką reikia daryti. Svarbiausia – jai užteko drąsos pasiimti peiliuką ir apipjaustyti savo sūnų. Drąsą padaryti tai, ką žinai, kad reikia padaryti. Kiek kartų ir aš pati sakiau, ir girdžiu žmones sakant: „Aš tiesiog norėčiau, kad aplinkybės pasikeistų ir viskas savaime išsispręstų.“ Bet mūsų gyvenime pokyčiai taip nevyksta, savaime dalykai neišsisprendžia. Mums reikia drąsos paimti tą, perkeltine prasme, titnago peiliuką ir kai ką apipjaustyti. Ar savo kietą širdį, ar savo norus, įgeidžius, nežinau ką.
Mindaugas. Pakalbėkim apie žmogaus iniciatyvumą. Nesvarbu, koks tavo vardas, svarbu, koks tavo charakteris. Kai prireikė - Zipora ėmėsi iniciatyvos. Nors Mozė – išskirtinis lyderis, kuris nužudo egiptietį, per daug žiauriai besielgiantį su žmogumi, apgina Ziporą su seserimis nuo grubių ir priekabių piemenų. Bet kai Dievas pakviečia jį eiti į Egiptą, jis išsisukinėja, neparodo stiprios valios. Ir kai Dievas sako: „Tai Aaronas už tave kalbės“, tada Mozė sako: „Gerai, einam“. Štai, pažiūrėkim, žmogus kartais elgiasi per daug drąsiai, o kartais stebimės, kur jo drąsa. Nė vienas iš mūsų nesame vien didvyriai ar vien pralaimėtojai. Mes visokie. Visi. Dievas Mozei aiškiai sakė, duodamas pavedimą, kuris parašytas Išėjimo knygos 4 skyriuje: „Aš tau liepiau nueiti pas faraoną ir sakyti: „Leisk mano sūnui (Izraeliui) išeiti, kad galėtų mane pagarbinti. Jeigu neišleisi, atimsiu gyvybę tavo sūnui, tavo pirmagimiui.“
Iš šio pokalbio aišku, kad Dievas Mozei pasakė, kokios bus pasekmės faraonui, jei jis neklausys Jo nurodymo. Ir po to iš karto mes skaitome apie Mozės pirmagimį. Mozė eina išvesti žydų tautos ir Dievas sako, kad šitas išvedimas kainuos daugelio pirmagimių mirčių. Net paties Mozės pirmagimis yra neapsaugotas. Taigi šita istorija pasakoja apie Dievą ir apie lyderį, kuris eina būti vadovu, kuris kai kurių dalykų tiesiog nepaiso manydamas, kad čia nieko tokio. Nekokia lyderystė. Tai yra pavyzdys, kad negalima kalbėti viena, o elgtis visiškai kitaip. Ir štai lyderio žmona Zipora imasi padaryti tai, kas apsaugotų jos šeimą. Ji imasi iniciatyvos ir šeimos galvos vaidmens. Ji prisiima atsakomybę už religinę savo šeimos pusę.
Kristina. Aš dar pridėčiau, kad ji pasiima iki galo apspręsti ir patvirtinti jų šeimos tapatybę. Juk Mozė eina kaip hebrajų lyderis, nors ši jo tapatybės istorija labai dvejopa. Jis gimė hebrajų šeimoje, užaugintas faraono namuose su visais įskiepytais egiptietiškais kultūros elementais. Veda žmoną, kuri nėra izraelitė, ir tada, kai Zipora apipjausto savo sūnų ir krauju paliečia savo vyro pėdas sakydama, kad „mes esam sužadėtiniai pagal kraują“, tai ji padaro tokią apeigą, kuri reiškia, kad mes abu ir mūsų vaikai esam izraelitai, Dievo tautos vaikai, sujungti ta pačia sandora, kuri buvo duota Abraomui. Man atrodo, kad čia yra svarbi pamoka ir mūsų santykiams. Jeigu žinome, kas yra svarbu, jeigu sakome, kad mums šeima yra svarbu, tai kaip minėjom prieš tai, apipjaustyti kažką gali tikrai reikėti, kažko atsisakyti, kad išlaikytume svarbiu tai, kas iš tikrųjų yra svarbu santykiuose.
Mindaugas. Konsultuodami poras, dažnai girdim klausimą „kodėl aš, o ne kitas?“ Kartais tyliai norime, kad kitas darytų, ką mes turime padaryti. Ir laukiam.
Kristina. Kuo mažiau klausinėsime, kodėl aš turiu atitaisyti padėtį, tuo labiau mūsų šeimos stiprės. Tegul daro tas, kas gali dabar. Pavyzdžiui, atsiprašyti. Kodėl aš? Todėl, kad aš jau galiu tai padaryti. Todėl, kad sutuoktiniui reikia daugiau laiko.
Mindaugas. Džiaukimės prisiimta atsakomybe ir parodyta drąsa. Bandymai atitaisyti, vystyti, puoselėti santykius yra labai svarbūs. Šitoje istorijoje santykiai buvo atitaisomi taip: kultūrinis kontekstas, istorinis, labai savitas, nes istorija šiek tiek grėsminga. Bet tas bandymas atitaisyti padėtį išgelbėjo ne tiktai Mozės misiją, bet ir pačius santykius. Tai mokykimės praktikuoti mažus ir didelius žingsnelius atitaisyti padėtį ir prisiimti atsakomybę.
Kristina. Pamoka iš tos situacijos turbūt mums tokia, kad Zipora pripažino, jog buvo kažką ne taip padariusi. Pripažino ir atitaisė. O nepripažinę savo klaidos, negalimi imtis veiksmų, kurie atitaisytų padėtį ar skriaudą. Man atrodo, kad mums reikia surasti laiko tam, kad peržvelgtume savo santykius ir galėtume įvertinti, suprasti, kur suklydome. Kita vertus – atrasti laiko pamatyti ir pasidžiaugti tuo, kas mums pavyko. Tad kuo daugiau apgalvosime, reflektuosime apie savo santykius, tuo mažiau netikėtumų, kai būsim priversti veikti staigiai.
Daugiau įžvalgų iš Mozės ir Ziporos santykių radijo laidoje „Kartu saldu”, kurios įrašą galite rasti mediatekoje www.xfm.lt soundcloud platformoje.