„Dievas yra mano išgelbėjimas. Aš Juo pasitikiu ir nebijau...“
(Izaijo 12, 2)
Krikščionys turi žinoti, kad palūžti dvasia – pavojinga, nes taip pakertamas ir mūsų ryžtas, mes netenkame drąsos. Pats drąsos stygius vargu ar gali būti įvardytas kaip nuodėmė, tačiau jis gali privesti prie daugelio nuodėmių. Netekęs drąsos žmogus jaučiasi pakirstas visame kame. Tokiu atveju mes galbūt ir toliau lankome bažnyčią, bet jau vangiai ir nenoriai. Mums niekas nieko nebereiškia. Giesmės atrodo pasenusios, o pamokslai nuobodūs.
Noriu pateikti jums keletą patarimų, kurių derėtų laikytis pavojingai blėstant ryžtui.
Pirma, nesiremk savo paties širdies vertinimu. Nusiminusi, pakirsta širdis visuomet klys iš kelio, todėl negalvok apie save taip, kaip tau nori diktuoti jausmai. Verčiau skubėk pas Dievą ir Kristų. Dievas myli tave. Ir Kristus pamilo tave tiek, kad mirtų už tave. Jis palaikė tave vertu.
Antras patarimas: kai esi nusiminęs ar išsigandęs, nepriimk reikšmingų sprendimų. Nemesk darbo. Neparduok nuosavybės. Verčiau eik Dievo akivaizdon ir prašyk, kad Jis pakeltų ir atgaivintų tavo dvasią.
Ir galiausiai, atsiversk Bibliją ir paskaityk Dievo pažadus. Tuos pažadus garsiai skelbk sau tol, kol tavo širdis pradės šokinėti iš džiaugsmo. Atmink, gyvasis Dievas yra viskas. Gyvenk toje pusėje, kur Dievo pažadai ryškiai šviečia!
/A. W. Tozer/
Žurnalas „Gyvieji šaltiniai“