Jėzus Kristus ir Jo apaštalai visoms ateinančioms žmonių kartoms paskelbė žinią, kad kiekvienam žmogui, norinčiam susitaikyti su savo Kūrėju, reikia gimti iš naujo.
Evangelijoje pagal Joną skaitome užrašytą Jėzaus pokalbį su iškiliu Izraelio tautos mokytoju, kuris jau sutemus atėjo pas Jėzų. Jis pripažino, kad Jėzus iš tiesų yra Dievo apdovanotas mokytojas, nes niekas negalėtų daryti tokių ženklų, jeigu Dievas nebūtų su juo. Tačiau tas žmogus po tokios pagarbios įžangos išgirdo keistą atsakymą, jog niekas nematys Dievo karalystės, jeigu negims iš naujo. Ši Jėzaus ištarmė jį sutrikdė ir nustebino. Garbusis svečias (jo vardas – Nikodemas) net pradėjo juokauti, savo nuostabą išsakydamas klausimu – kaip senas žmogus gali gimti iš naujo? Negi jis turi sugrįžti į motinos įsčias ir vėl gimti?
Jėzus aiškino Nikodemui, kad šis nesupranta paties svarbiausio dalyko – jis mato stebuklus, tačiau nesuvokia, kodėl jie vyksta. Panašiai, kaip žmogus, kuris mato vėjo siūbuojamus medžius ir girdi ošimą, bet nežino, iš kur vėjas ateina ir kur nueina. Jam reikia gimti iš Dievo Dvasios, nes kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia (Evangelijos pagal Joną 3 skyriaus 6 eilutė). Negimus iš Dvasios neįmanoma įeiti į Dievo karalystę. Nikodemas tuo metu vis tiek nesuprato Jėzaus žodžių. Kristus jam kalbėjo labai tiesiai: mes kalbame tai, ką žinome, ir liudijame tai, ką matėme, o jūs nepriimate mūsų liudijimo. Jei netikite, man kalbant apie žemiškuosius dalykus, tai kaipgi tikėsite, jei kalbėsiu jums apie dangiškuosius? (ten pat, 11–12 eilutės).
Nikodemas tuo metu nesuvokė, nei su kuo kalba, nei kas turi įvykti, kad jis galėtų įeiti į lauktąją Dievo karalystę. Jis kalbėjo su įsikūnijusiu Dievu Sūnumi, išpranašautu Izraelio Karaliumi, kuris atėjo į žemę paaukoti savęs ant kryžiaus už visų žmonių nuodėmes.
Kaip tuomet, taip ir šiandien, kai patikime Kūrėjo žinia apie Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus auką už mūsų nuodėmes, savo žodžiu bei Dvasia Jis atgimdo mus, ir mes tampame Dievo vaikais.