Netikėtai kasdienybę įprasminusi bendruomenė
„Neturėjau jokio santykio su šia bendruomene,“ – pokalbį pradeda jau daugiau nei trejus metus Mažeikių evangelikų krikščionių baptistų bendruomenės pastorius Virginijus Stravinskas. Pašnekovas prisimena, kad kadaise buvo nuvykęs į vieną konferenciją, kurioje sutiko ankstesnį šios bažnyčios dvasininką, ieškojusį padėjėjo tarnystėje. Vėliau pastarasis mirė nuo koronaviruso, o jo vietą užėmė aplinkinių draugiškai Virgiu vadinamas pamokslininkas. „Matau Dievo ranką, kad galėjau atvykti į Mažeikius pačiu laiku,“ – sako dvasininkas.
Ne vienerius metus emigracijoje praleidęs Virginijus Stravinskas kurį laiką pamokslavo Vilniaus Gerojo ganytojo baptistų bendruomenėje, taip pat spėjo išversti Naujajį Testamentą iš graikų kalbos. „Tai prilygsta svajonės išsipildymui,“ – vertimu džiaugiasi pastorius. Prieš atvykdamas į Mažeikius Virginijus praėjo gausų išbandymų ratą. „ Mano žmona mirusi, o aš, grįžęs iš emigracijos neturėjau jokios nuolatinės gyvenamosios vietos,“ – apie nepastovų gyvenimo etapą kalba pastorius. Prisimindamas savo pirmąsias dienas Žemaitijoje Virgis sako, kad bendruomenė jį priėmė itin šiltai: „Natūralu, kad žmonės domėjosi, kaip gyvenau, koks mano tikėjimo ir tarnystės kelias."
Mažų bendruomenių privalumai
Daugeliui Mažeikiai geriausiai žinomas kaip naftininkų miestas. Visgi atidžiau apsidairius jame galima atrasti ir didelę krikščioniškų konfesijų įvairovę. Remiantis 2020 metų duomenimis, daugiau nei trisdešimt tūkstančių gyventojų turinčiame mieste telpa ne tik katalikų, bet ir liuteronų, sekmininkų, baptistų bendruomenės. Būtent pastarosios maldos salėje talpinančioje pusšimtį žmonių Virgis ir pamokslauja sekmadieniais. Jo teigimu, į bažnyčią ateina iki dvidešimties tikinčiųjų.
„Kaip tokiame miestelyje, tai nėra blogai,“ – sako ganytojas, pabrėždamas, kad emigracija ir pandeminis laikotarpis itin smarkiai prisidėjo prie „Sodybų tuštėjimo meto“, kalbant rašytojo Jono Avyžiaus žodžiais. Visgi negausioje bendruomenėje, pasak pastoriaus, galima įžvelgti ir privalumų: „Esame kaip šeima, o tai ne visada juntama didesnėse bendruomenėse“. Ir priduria, kad bažnyčios nariai itin aktyviai prisideda prie maldos namų gerovės. Štai praėjusią žiemą ne vieną Lietuvos bažnyčią varginę šilumos klausimai baptistų bendruomenei didesnių nepatogumų nesukėlė. „Mes turime kietojo kuro katilą, į kurį įdedame briketų, o šiluma laikosi pusantros paros,“ – pasakoja jau daugiau nei trejus metus Mažeikių evangelikų krikščionių baptistų bendruomenėje tarnaujantis pastorius.
Jaunimas į bažnyčią užsuka tik vasarą
Mažas tikinčiųjų skaičius bendruomenėse – daugumos evangelinių bažnyčių Lietuvoje kasdienybė. Visgi Naujojo Testamento vertėjas iš graikų kalbos situacijos nedramatizuoja, bet akcentuoja kokybę.
„Prisiminkime Evangelijos pagal Matą žodžius: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir Aš esu tarp jų.“ Žinoma, kad skaitlingumas yra svarbu, tačiau tikiu, kad jis ateis su kokybe,“ – optimizmo nepraranda Mažeikių baptistų bendruomenės lyderis. Kalbėdamas apie mažų evangelinių bažnyčių realijas regionuose dvasininkas džiaugiasi, kad tarp jų išlieka pagarbus ryšys bei teigia retsykiais sulaukiantis tikinčiųjų iš liuteronų ar sekmininkų bendruomenių. Anot pastoriaus, daug didesnė problema yra jaunimo stygius. „Mes bendruomenėje neturime jaunų žmonių. Jie užsuka pas mus nebent vasarą, kai grįžta iš užsienio, arba, kai rengiame bendras stovyklas su netoliese, pasienyje su Latvija, įsikūrusia Ylakių baptistų bažnyčia“– sako Virginijus Stravinskas. Kalbėdamas apie pastoriaus misiją regionuose dvasininkas teigia, kad jam svarbiausiu prioritetu išlieka tikinčiųjų vedimas: „Man svarbiausia rūpintis žmonių dvasiniu būviu, maitinti juos Dievo žodžiu.“ Ir pabrėžia, kad be sekmadienių pamaldų, paruošia medžiagą trečiadienio Biblijos studijoms, taip pat rengia penktadieninius maldos vakarus.
Liudijimas per kasdienybę
Dar Smetonos laikais Mažeikiuose veikusi baptistų bažnyčia tarybiniais laikais buvo persekiojama, o savo veiklą atnaujino maždaug prieš tris dešimtmečius, atkeliavus misionieriui iš Vokietijos. Šiandien ji yra viena iš aštuonių Lietuvos evangelikų baptistų sąjungos narių. Bažnyčia yra dviejų aukštų. Pirmajame – maldos salė, o antrajame – bendruomenės bibliotekėlė bei neformalių susitikimų vieta, čia pat - ir asmeninė pastoriaus erdvė, kurioje, kaip pats sako, gyvena ir dirba.
„Mano durys visada atviros. Aš tik nusileidžiu iš antro aukšto ir jau esu tarnystės vietoje,“ – šypsosi Virgis, pridurdamas, kad didelį dėmesį skiria ne tik gyvam susitikimui, bet ir dvasiniam ryšiui su bendruomenės nariais virtualių priemonių pagalba.