Naujajame Testamente skaitome pirmojo amžiaus Jeruzalės bažnyčios ganytojo Jokūbo laišką. Tai laiškas visų pirma skirtas tų laikų žydų kilmės krikščionims, pasklidusiems Romos imperijoje. Tačiau Jokūbas perduoda Kūrėjo žodžius, kurie svarbūs visų laikų ir visų tautų žmonėms.
Šiame trumpame rašinyje norėčiau atkreipti dėmesį į vieną Jokūbo iškeltą klausimą: Iš kur tarp jūsų atsiranda karai ir kivirčai? (Jokūbo laiško 4 skyriaus 1 eilutė).
Į šį klausimą žmonės visais laikais bandė ir tebebando atsakyti įvairiais būdais. Tai daro tiek krikščionys, tiek nekrikščionys. Dažniausiai dėl kilusio konflikto kaltę bandoma suversti kam nors kitam. Tarkime, turėjau pulti jį, nes jis būtų mane užpuolęs. Arba: mane taip elgtis verčia vaikystėje patirta skriauda… Jis turi daugiau už kitus, todėl iš jo reikia atimti ir išdalinti kitiems. Ir daugybė kitų variantų, kodėl kažkas privertė mane taip pasielgti.
Jokūbas į iškeltą klausimą atsako kitu klausimu: Ar ne iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų nariuose? (ten pat). O tuomet praplečia savo atsakymą, skirdamas jį tikintiesiems: Geidžiate ir neturite; žudote ir pavydite – ir negalite pasiekti; kovojate ir kariaujate; neturite, nes neprašote. Jūs prašote ir negaunate, nes blogo prašote, kad galėtumėte patenkinti savo užgaidas (ten pat, 2–3 eilutės).
Ir parodęs, iš kur tarp mūsų atsiranda karai bei kivirčai, Jokūbas ištaria labai skaudžius žodžius: Paleistuviai ir paleistuvės! Ar nežinote, kad draugystė su pasauliu yra priešiškumas Dievui? (ten pat, 4 eilutė). Atrodo, kad perskaičius šiuos žodžius derėtų įsižeisti, tačiau Kūrėjas šiais Jokūbo žodžiais papildo atsakymą į klausimą, iš kur tarp mūsų kivirčai. Kai nenorime pažinti savo Kūrėjo valios ir jai paklusti, pasiduodame savo užgaidoms, nerimstančioms mūsų nariuose, geismai tampa mūsų vadovai, o mes tampame palaidais žmonėmis tikriausia šio žodžio prasme.
Ką mums daryti ir kaip išsivaduoti iš tokios vergystės?
Jokūbas keliais sakiniais atsako į šį natūraliai iškilusį klausimą: <…> atsiduokite Dievui; priešinkitės velniui, ir jis bėgs nuo jūsų. Artinkitės prie Dievo, ir Jis artinsis prie jūsų. Nusiplaukite rankas, nusidėjėliai, nusivalykite širdis, dvejojantys. Dejuokite, liūdėkite ir raudokite! Jūsų juokas tepavirsta gedulu, o džiaugsmas – liūdesiu. Nusižeminkite prieš Viešpatį, ir Jis jus išaukštins (ten pat, 7–10 eilutės).