Buvau ką tik pedagoginį kelią pradedantis mokytojas. Pas mus į mokyklą atėjo lektorė, kad pamokytų psichologijos. Buvau jaunas krikščionis, todėl paklausiau jos apie tikėjimo Dievu svarbą ugdant vaikus. Tarsi įvertinusi klausimo pavojų balais, ji padarė pauzę, o tada ryžtingai pratarė: „Norėčiau šį „vertikalų“ (Dievo) klausimą, – reikšmingai mesteldama akimis į lubas, – savo paskaitoje „nupjauti“.“ Tai pasakiusi, ji it kardu mostelėjo horizontaliai ranka, tarsi kažką viršuje atribodama nuo to, kas vyko auditorijoje. Taip Dievas buvo „nupjautas“ vienu lektorės rankos mostu... Argi žmonės patys negali suprasti, kas yra gera ir bloga, juolab kaip auklėti vaikus? Juk pasigilinę ir „pasigooglinę“ galime... Kam apsisunkinti įtraukiant Tą, kuris „galimai“ yra kažkur aukščiau? Galima ir be Jo. Bet ar tikrai?
Naujajame miesto katekizme perskaitome 9 klausimą: Ko Dievas reikalauja pirmu, antru ir trečiu įsakymu? Pirmu – kad mes Jį pažintume ir Juo pasitikėtume kaip vieninteliu tikruoju ir gyvuoju Dievu. Antru – kad saugotumės stabmeldystės, negarbintume Dievo neprideramai. Trečiu – kad tartume Dievo vardą su pagarbia baime, taip pat gerbtume Jo žodį ir darbus. Tėvai ir mokytojai nuolat pluša, kad jų vaikai ir auklėtiniai taptų „gerais žmonėmis“ – ne melagiais, ne vagimis, ne paleistuviais, neduokdie, žudikais. Vis dėlto, panašiai kaip toji lektorė, dažnai „pamirštame“, o gal ir sąmoningai „nupjauname“ tai, jog deramo elgesio standartai horizontaliai neveikia be vertikalių. Moralė yra organiškai susijusi su dievogarba, todėl jei kyla problemų bendraujant su žmonėmis ar dėl gyvenimo būdo, pakelk akis aukštyn.
Geras žmogus?
Daugybę kartų esame girdėję: „Jis yra geras žmogus.“ „Svarbiausia išlikti (geru) žmogumi.“ „O kad daugiau būtų tokių gerų žmonių...“ Ši „gero žmogaus“ sąvoka mums padeda suvokti, jog tas ar anas kaimynas, giminaitis ar prašalaitis nėra pavojingas. Jis netyko su lazda už kampo, nesimėto gašliais juokeliais, nesišlaisto po namus apkalbinėdamas kaimynus, nesurinkinėja iš kiemų to, kas „blogai padėta“, ir ramiai miega (nors to ir nesužinosime) pusbroliui įsigijus naują automobilį. Paprastai „geri žmonės“ gyvena socialiai taikingą, bendrapiliečių atžvilgiu geranorišką, o kai kada ir net labai draugišką ir paslaugų gyvenimą. Pasitaiko, kad ir „geri žmonės“ susipyksta, duoda vienas kitą į teismą, nusivilia kito gerumu, pastebi, jog „gerų žmonių“ vis mažiau. Tačiau žmonių tikėjimas savo gerumu vis dėlto neblėsta. Ką bendra su šiuo „žmonių gerumu“ turi tikėjimas Dievu? Didelės daugumos žmonių supratimu – beveik nieko, nes „nesvarbu, ką tiki, svarbu, kad būtum „geras žmogus“, nors religijos atžvilgiu atlaidesni pastebi, kad „tikėjimas dar niekam nepakenkė“. Kitaip tariant, tikėk, kuo nori, bet svarbiausia, kad būtum „geras žmogus“. Pasekmė – pirmųjų trijų Dekalogo įsakymų ignoravimas, „vertikalaus (Dievo) klausimo nukirpimas“, dievogarbos nuvertinimas, tarsi pats žmogus gali būti geras, jei tik to panorės.
Jėzus taip nemanė. Jėzui išeinant į kelią, vienas žmogus pribėgęs puolė prieš Jį ant kelių ir klausė: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą?“ (Mk 10, 17). Nežinome, gal tas žmogus buvo įpratęs taip kreiptis į visus, kurie atrodė atitinkantys jo „gero žmogaus“ standartą, o gal jis taip susižavėjo Jėzumi, kad nieko geresnio nesumojo – kreipėsi į Jį taip, kaip „mato“ save patį. Jėzaus atsakymas buvo netikėtas. Kam vadini mane geru? Nė vieno nėra gero, tik vienas Dievas (Mk 10, 18). Kitaip tariant, Jėzus kerta populiarią „gero žmogaus“ idėją iš peties ir iki pat šaknų. Nė vieno nėra gero, tik vienas Dievas! Tiesa, jog kai kurie žmonės gali būti mažiau agresyvūs, pasileidę, godūs, dviveidžiai nei kiti, bet tai nedaro jų gerais tobulo Dievo šventumo požiūriu ir neveda į dangų. Nėra teisaus, nėra nė vieno. Nėra išmanančio, nėra kas Dievo ieškotų. Visi paklydo ir tapo netikusiais; nėra kas darytų gera, nėra nė vieno! (Rom 3, 10–12). Bet kodėl? Juk žmonija ginčijasi, kuria, įrodinėja, teisiasi, kariauja dėl to, kas atrodo gera. Žmogus nuolat savo veiksmus teisina gėrio siekiu, tačiau vos pamėginęs įgyvendinti gėrį, nukrypsta nuo jo ir „išeina kaip visada“ – blogai. Puolusio žmogaus prigimtis veikia „netikro dievo registru“: jis reikalauja saugumo ir patogumo sau, siekia garbės, įrodinėja savo teisumą. Bet kaip gali daryti gera, jei galvoji tik apie save? Kaip savo pastangomis sugrąžinti tobulumą, kuris buvo iššvaistytas Edeno sode? Tai gali padaryti tik vienintelis ir tikrasis Trejybėje šlovingas Dievas.
Tikrasis Dievas
Jėzus tęsia: Žinai įsakymus: „Nesvetimauk, nežudyk, nevok, melagingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną.“ Tas atsakė: „Mokytojau, aš viso to laikausi nuo pat jaunystės“ (Mk 10, 19–20). „Gero žmogaus“ atsakymas spinduliuoja pasitikėjimu savimi. O taip, žinoma! Aš esu „geras žmogus“, būti „geru žmogumi“ – mano stichija. Čia jaučiuosi kaip žuvis vandenyje. Mano tėvai ir seneliai buvo „geri žmonės“, todėl ir aš esu „geras žmogus“ nuo jaunystės, mano draugai – taip pat „geri žmonės“. Tuomet įvyksta tai, ko šie „geri“, bet apsigavę, žmonės nesitiki – Jėzus parodo, kad jie nei pažįsta, nei pasitiki vieninteliu tikruoju ir gyvuoju Dievu (pirmasis įsakymas). Jėzus, pažvelgęs į jį, jį pamilo ir tarė: „Vieno dalyko tau trūksta: eik, parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams ir turėsi lobį danguje. Tada ateik, imk kryžių ir sek paskui mane“ (Mk 10, 21). Šis religingas žydas savo širdies švenčiausioje vietoje garbino seną kaip šis pasaulis „gelbėtoją“ – pinigus, turtą. Vienintelis tikrasis ir gyvasis Dievas (Jėzus) siūlo jam tai, ko už jokius pinigus nenusipirksi – amžiną gyvenimą... bet po šitų žodžių jis nuliūdo ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto (Mt 10, 22). Kodėl? Jis tarnavo netikram dievui ir tikėjosi, kad gal praeis... Tačiau pirmieji Dekalogo įsakymai spindi kaip saulėje žėrintys dviašmenio kardo ašmenys – ne, nepraeis.
Kartais gali atrodyti, kad ir Dievo nepažįstantys bei Jo tinkamai negarbinantys, turtą (ar kitus stabus) aukščiausiu savo gyvenimo prioritetu laikantys žmonės gali daryti gerus darbus. Taip nėra. Kiekvienas dėl pinigų, malonumų ir žmonių garbės gyvenantis žmogus galiausiai parodys savo tikrąjį veidą ir savo „dekalogą“, kai netikras dievas ims kurstyti naujas turto, pasitenkinimo ar pripažinimo aistras ir parodys savo nuožmų veidą, kai jo valdžiai iškils pavojus. Nusiminusio, ūpą sekti Jėzumi praradusio turtuolio reakcija į Dievo žodį duoda užuominą apie tikrąsias turtuolio vertybes. Jokūbas savo laiške klausia: Argi ne turtuoliai jus spaudžia, ar ne jie tampo jus po teismus? Ar ne jie niekina tą kilnų vardą, kuriuo jūs vadinatės? (Jok 2, 6–7). Apaštalas Paulius praplečia ir patikslina: Kas trokšta praturtėti, pakliūva į pagundymą ir į pinkles bei į daugelį kvailų ir kenksmingų geidulių, kurie paskandina žmones sugedime ir pražūtyje (1 Tim 6, 9). Turtu pasitikintis, dėl pinigų gyvenantis žmogus gali atrodyti kaip geras ir religingas, bet tik iki laiko. Galiausiai žodžiai, elgesys, santykiai ir nuostatos parodys tikruosius jo „horizontalaus“ elgesio standartus bei tai, kas jam yra tikroji vertybė. Jis spaus, tampys po teismus, skęs sugedime ir... savo žodžiais bei darbais užtrauks gėdą Jėzaus vardui. Koks Dievas, toks ir gyvenimas, ką garbini, to valią ir vykdai. Vienintelis tikrasis ir gyvasis Dievas gali suteikti jėgų ne tik nedaryti blogo artimui, bet ir daryti jam gera, dosniai ir išmintingai jį mylėti.
Kažkas svarbaus
Pasitaiko, kad kartais pykstame ir nerimaujame, bet vos tik sužinome ką svarbaus, ko nežinojome, vaizdas iš esmės pasikeičia. Knygos apie biblinį konsultavimą autorius Davidas Powlisonas pasidalijo tai iliustruojančia istorija. Kartą jo dėmesį patraukė po apylinkę besiblaškantis vyras. Jis rūkė, trūkčiojo galvą ir be perstojo šūkčiojo: „Okey! Okey! Okey!“ Jis atrodė atgrasiai, o netrukus ėmė brautis per kiemus. Davidas nusprendė, kad su tuo žmogumi kažkas negerai (beprotis laisvėje?) ir paskambino į policiją. Netrukus atvažiavo policijos automobilis, o vyras stovėjo prie pat Davido namo. Jis ir toliau šaukė: „Okey! Okey! Okey!“ Policininkas paklausė: „Ar galiu kuo padėti, drauguži?“ Vyras tarė: „Pareigūne, kaip gerai, kad atvykote! Užsukau į svečius ir pamečiau savo rudą šuniuką. Jis vardu José (visai ne „okey“, nors skamba panašiai – mano pastaba). Visur ieškau, šaukiu, šaukiu… Jis nepažįsta šio rajono, kad pats galėtų sugrįžti. Ar nepastebėjote jo?“ Pareigūnas draugiškai atsakė: „Ne, bet turėsiu omeny.“ Tada užvėrė langą ir purtė galvą, tarsi sakydamas: „O brolau, kas gi tas beprotis (skambintojas)?“ Davidas suprato, kad praleido „kažką svarbaus“.
Psichologijos dėstytoja „nupjovė Dievą“ paskaitoje, mokytojai tai kartais daro pamokose, tėveliai – šeimose, politikai – parlamente, studentai – kolegijoje. Jei taip, tai visi praleidžiame „kažką labai svarbaus“ ir neteisingai interpretuojame gyvenimo situacijas ir patį gyvenimą! Todėl kad ir ką darytume, su kuo bendrautume, į kokį kūrybinį procesą būtume įsitraukę, nepamirškime visa ko esmės, paties svarbiausio – vienintelio tikrojo ir gyvojo Dievo. Šis vertikalus žvilgsnis mums būtinas. Tai padės suprasti ir „gerų žmonių“ nuopuolio gylį, ir Išgelbėjimo didybę. Skubėkite, ateikite ir tarkitės! Kas apie tai pranešė pirmiau ir paskelbė iš anksto? Ar ne Aš, Viešpats? Šalia manęs nėra kito. Aš – teisus Dievas ir gelbėtojas! Pažiūrėkite į mane ir būkite išgelbėti, visi žemės kraštai, – Aš esu Dievas ir nėra kito (Iz 45, 21–22).
Nėra jokių kitų dievų,
Tik vienas Tu, o Viešpatie,
Tiktai su Tavimi esu
Aš pilnas meilės ir vilties.
Prieš Tave, prieš Tave
Mes, Jėzau, lenkiamės žemai.
Tik Tave, tik Tave pamilom,
Jėzau, amžinai.
Ištrauka iš Gintauto Abariaus giesmės „Nėra jokių kitų dievų“