Mums su žmona patinka leisti laiką paplūdimyje.
Mano žmona gyveno netoli keliolikos gražių paplūdimių prie Los Andželo, kol aš ją išsivežiau į snieguotąją Minesotą. Mineapolyje mes taip pat turime vandens telkinių, tiesiog pusę metų jie būna užšalę. Visgi dažniausiai žmonės į paplūdimį keliauja norėdami pasimėgauti saulės spinduliais, bent jau taip yra Kalifornijoje. Minesotoje mes taip pat galime džiaugtis mėlynu dangumi, skaisčia saule, lengvu vėjeliu... bent dvi ar tris savaites per metus.
Tačiau bene didžiausią malonumą paplūdimyje teikia tai, kad gali stovėti taip arti prie tokio didelio vandens telkinio. Priėjus prie vandens, putojančios bangos aptaško mums kojas ir mes žvelgiame į tą nesibaigiančią vandens mėlynę, suvokdami, kad vaizdas pranoksta visa, ką galime įsivaizduoti.
Apskaičiuota, kad Ramiajame vandenyne yra 187 kvintilijonai (aštuoniolika nulių!) galonų vandens. Mokslininkai yra atradę vietą vandenyne, kurios gylis siekia beveik septynias mylias! O ten, Niuporto paplūdimyje, mes galime saugiai žaisti, nerūpestingai įbridę į vandenį, kuris slepia begalinę galią ir didžiules paslaptis.
- Jis nubrėžė liniją smėlyje
Kaip mes galime taip saugiai jaustis šalia tokios didybės, tokios galios? Esame saugūs, nes Dievas savo žodžiu nubrėžia jai ribas.
Viešpats sakė Jobui: Kas uždarė jūros duris, kai ji veržėsi, tarsi išeidama iš įsčių? Aš aprengiau ją debesimis lyg drabužiu ir apsupau tamsa lyg vystyklais, kai jai paskyriau ribas, įdėjau skląstį bei duris ir pasakiau: „Iki čia ateisi, ne toliau; čia sustos tavo puikiosios bangos“ (Job 38, 8–11).
Jis sukūrė tokį stulbinantį ir galingą vandenyną, kad parodytų mums savo galią. Tai turėtų mums padėti suprasti, koks didis ir didingas Jis yra. Tada Jis nubrėžė liniją smėlyje ir neleido bangoms jos peržengti.
Jis nubrėžė ribą virš gelmių, įtvirtino debesis viršuje ir sustiprino gelmių šaltinius, davė jūrai nurodymą, kad vandenys neperžengtų Jo įsakymo, ir dėjo žemės pamatus (Pat 8, 28–29). Jis nustatė ribas. Kodėl? Nes norėjo parodyti mums, kad bangos priklauso Jam, pasakyti, kad Jis yra suverenus, kūrybingas, išmintingas ir... kad Juo galima pasitikėti.
Neaprėpiama paslaptis
Panašų darbą Dievas daro ir pasimatymų metu. Mąstydami apie santuoką ir jai ruošdamiesi, mes priartėjame prie kai ko daug didingesnio už mus. Meilė yra tokia didi ir paslaptinga. Draugystė ir santuoka – tai gyvas, virpantis paveikslas meilės, kurią Dievas mums parodė atsiųsdamas savo Sūnų. Tokios meilės, kuri platesnė ir gilesnė už Ramųjį vandenyną.
Dievas sukūrė meilę santuokoje kaip tą bekraštį vandenyną, kad parodytų, kokia neįkainojama yra Jo meilė mums. Neįmanoma jos suvaldyti ar iki galo pažinti. Ir todėl, kad meilės sandora yra tokia stipri, tokia intensyvi ir patraukli, Jis nustatė ribas, nubrėžė tą kranto liniją. Jis nubrėžė brūkšnį smėlyje dėl mūsų pačių saugumo ir santuokoje atsiveriančios didžiausios laimės.
Pripažindami ir vertindami Dievo nustatytas ribas, tinkamas ribas nustatysime ir pasimatymams. Bet kuri moteris, kuri nėra tavo žmona, nėra tavo žmona. Bet kuris vyras, kuris nėra tavo vyras, nėra tavo vyras. „<...> kiekvienas teturi sau žmoną ir kiekviena teturi sau vyrą“ (1 Kor 7, 2). Jokių „beveik vyras“, jokių „tam tikra prasme žmona“, jokių „beveik susituokę“.
Dievas numatė, kad vienas vyras santuokos įžadais susijungtų su viena moterimi. Ir Jis numatė, kad mes mėgausimės santuokiniu intymumu ir malonumais, ypač seksualiniu intymumu ir malonumais, tik santuokos – sandoros įžadų – kontekste. Seksas skirtas santuokos vandenyno gelmėms tyrinėti, o ne saugiam pabraidžiojimui pasimatymų metu.
- Ar Dievas šykštus?
Šėtonas vis dar kalba mums tą patį melą, kuriuo Edeno sode jis įtikino Adomą ir Ievą, gundydamas suvalgyti vaisių. Dievas sakė Adomui: Nuo kiekvieno sodo medžio tau leista valgyti, bet nuo medžio pažinimo gero ir blogo nevalgyk, nes tą dieną, kurią valgysi jo vaisių, tikrai mirsi (Pr 2, 16–17). Galite valgyti nuo kiekvieno medžio, išskyrus tą vieną.
Begalinį Tėvo kūrybiškumą ir dosnumą šėtonas iškreipia ir bando Dievą parodyti kaip šykštuolį. Gyvatė tarė moteriai: Ar tikrai Dievas pasakė: „Nevalgykite nuo visų sodo medžių“? (Pr 3, 1). Ar pastebite manipuliaciją ir apgavystę? Šėtonas siekia pateikti laisvę kaip vergystę.
Kodėl Dievas liepė jiems nevalgyti nuo to vieno medžio? „Nes tą dieną, kurią valgysi, tikrai mirsi.“ Dievas nebandė jų apiplėšti. Jis stengėsi juos apsaugoti. Begalinę Tėvo išmintį ir Jo meilę šėtonas bando iškreipti, siekdamas parodyti, kad Dievo rūpestis perdėtas. Gyvatė atsakė: „Nemirsite!“ (Pr 3, 4). Savižudybę šėtonas parodo kaip nepavojingą. Tokį pat melą jis ir šiandien kalba susitikinėjančioms jaunoms poroms. Šėtonas siekia parodyti, kad išmintis ir meilė, kuriai nubrėžtos ribos, yra šykštaus, per daug globėjiško Dievo nereikalingi nurodymai.
- Kiek toli yra per toli?
„Kiek toli žengti prieš santuoką yra per toli?“ – būtent nuo tokio klausimo prasideda dauguma pokalbių apie ribas.
Kur turime nubrėžti liniją?
Ką mes galime daryti jau dabar?
Ką reiktų palikti santuokai?
Daug porų klaidingai nustato ribas, nes mes keliame neteisingus klausimus. Pamėginkite su savo vaikinu (ar mergina) kelti kitokį klausimą. Pamąstykite: Ko mes pasimatymų metu (ar apskritai gyvenime) iš tikrųjų siekiame? Ko puoselėdami šiuos santykius mes stengiamės pasiekti ir kuo norime džiaugtis?
Jei sąžiningai atsakome, kad siekiame prieraišios meilės ir intymumo, jokios ribos negalės mūsų visiškai apsaugoti. Galime tverti bet kokias tvoras, visos tvoros bus sulaužytos, – tai įvyks būtent tada, kai būsime patys silpniausi ir pažeidžiamiausi.
Tačiau jei visgi galime atsakyti, kad eidami į pasimatymus ir kurdami santuoką mes norime daugiau pažinti Jėzų ir Jį pagarbinti, nubrėžtos ribos, kurios kažkada atrodė tokios pasenusios, nuobodžios ir senamadiškos, staiga taps geriausiais mūsų kovos „draugais“. Tos ribos padės mums žengti drąsius, tikėjimo kupinus žingsnius, kad kartu su partneriu/-e vis labiau pažintume Jėzų. Tai padės mums drauge atremti visus baisiausius šėtono išpuolius ir laimėti.
- Dvasinė kova dėl meilės
Mes giname pasimatymus – visada siekiame saugotis nuo blogio, visada kovojame prieš pagundas. O jei ribos, kurių laikomės, padėtų mums kovoti dėl kažko? Kaip viskas pasikeistų, jei, užuot statę tvoras, į ribų nustatymą žvelgtume kaip į kovos dėl meilės priemones?
Ribų laikytis sunku, bent jau iš dalies, nes šėtonas įtikina mus, kad mes tik aukojamės ir niekada nieko nelaimime, kad esame įsprausti į šį tamsų, šaltą, drėgną urvą, vadinamą krikščioniškais pasimatymais. Krikščionių pasimatymus šėtonas piešia kaip vergovę. Tačiau Kristus atėjo ne tam, kad mus pavergtų, bet, priešingai, – kad išlaisvintų. Kristus mus išlaisvino laisvei (žr. Gal 5, 1). Gyvenimas Kristuje yra gyvenimas laisvėje. Santykiai su Kristumi – tikėjimas Juo, sekimas Juo, savęs pavedimas Jam, klusnumas Jam – tai santykiai, alsuojantys laisve, o ne vergyste, tai laisve, o ne priespauda grįsti santykiai.
Taip, puoselėjant tokius santykius tenka kai ką aukoti, bet ta auka negali prilygti atpildui, kurį gauname. Taip, reikia kantrybės ir susivaldymo, bet tai neužgesina meilės. Tai puoselėja ir stiprina tokią meilę, kokios kiekvienas iš mūsų iš tikrųjų ilgimės. Ribų nustatymas – šie dvasinės kovos veiksmai – iš mūsų nieko nepavagia. Taip tik pažymimos trasos, kuriomis su Jėzumi (ir judu abu) galėsite bėgti greičiausiai ir laisviausiai.
Kiekvieną kartą, kai gyvenime ar pasimatymų metu pasirenkame paklusti Dievui, mes pasipriešiname šėtonui, atskleidžiame jo melą ir paniekiname jo planus. Nustatydami ribas pasimatymų metu ir jų laikydamiesi, mes ne tik apsisaugome nuo šėtono, bet ir atkovojame iš jo teritoriją.
vertė Žaneta Martingale