Tuomet Jėzus, mokydamas šventykloje, garsiai šaukė: „<...> Ne pats nuo savęs Aš atėjau, bet tiesakalbis yra Tas, kuris mane atsiuntė, o jūs Jo nepažįstate.“ (Jono 7, 28)
Pernelyg daug žmonių mano, kad tiesa gali būti priimama ir apčiuopiama intelektu. Kad tiesą galima sumenkinti iki tam tikro kodekso – kaip žinome ir priimame, kad dukart du yra keturi.
Prieš du tūkstančius metų teologijos žinovai stebėjosi Jėzumi. Vienas kitam jie kalbjo: „Iš kur tas žmogus toks mokytas, jei niekur nesimokė?“ „Iš kur Jam duotas toks nuostabus mokymas? Jis nelankė rabinų mokyklos.“
Mums tai byloja, kad anie žydų lyderiai žinojo „tiesą“ – galite rašyti tą žodį iš didžiosios raidės, jei norite, – tačiau apčiuopė ją vien intelektu ir sumenkino iki įstatymų sąvado. Jiems dieviškoji Tiesa nebuvo slėpininga gelmė. Nieko nei žemiau, nei aukščiau – tiesiog dukart du keturi. Kaip tik čia iš išsiskyrė jų keliai su Gelbėtoju, nes Viešpats Jėzus be paliovos mokė apie tai, kas „žemiau“ ir „aukščiau“. Jis rodė jiems esąs tik skaidri terpė per kurią kalba Dievas.
Jėzus sakė: „Mano mokymas nėra mano. Aš nesu rabinas, kuris mokytų tam tikros doktrinos, kad jūs ją galėtumėte išmokti atmintinai ir kartoti. Aš nieko nekalbu iš savęs, o tik tai, ką man liepia Tėvas. Ką Jis sako, tą sakau ir Aš.“
Tiek Kristaus, tiek mūsų dienomis racionalistas nieko neįžvelgia giliau, nemato jokių mistinių gelmių, nei mistinių aukštumų, nieko antgamtiško ar dieviško. Jis laikosi įsikandęs teksto, kodekso, tikėjimo išpažinimo ir perduoda visa tai kitiems. Ir kokios to pasekmės? Kad mirštame dvasiškai!