Ištroškęs ieškau vėl Tavęs, nors ir vėluoju –
neleisk pražūti, Viešpatie – mane priimki,
palieski širdį gydančiu Žodžiu gyvuoju
ir jo tėkmėj mane kaip krikštui panardinki.
Atleiski, Viešpatie, kad nuo Tavęs nutolęs
buvau ir užgesau kaip tas žibintas,
kurio teliko tik juodai aprūkęs molis,
prisiminimų pelenai ir dūmai – tuščios mintys...
Užpildyk tuštumą many, kaip tą žibintą
aliejum savo taip, kad šviesti nenustočiau
ir Tavo meilės uždegtas, jos ugnyje mėgintas
vien tik Tavęs nakty, vien tik Tavęs ieškočiau...
2010 11 28
Kelias į namus
Tikėjimo kelionės piligrimams
Tu – man gaivi rasa
ir nuostabi malonė,
Tu – gydantys aliejai
dovanai,
Tu – ir lazda,
ir apsauga kelionėj,
esi pas Tėvą kelias
į tenai,
kur meilės ir ramybės
Karalystė,
išsiilgtieji
Viešpaties Namai –
ten veski, Jėzau,
ir neleisk paklysti –
juk Tu kiekvieną mūsų
atpirkai.
Kiekvieno širdį
Tu gerai pažįsti,
ne kartą gelbėjai,
nepalikai,
ir, dovanojęs mums
širdžių bendrystę,
lydėt pas savo Tėvą
sutikai,
nes be Tavęs mes
kaip paklydę avys,
kaip šuliniai išdžiūvę
be vandens,
ir nors tiekkart suklupę
ir Tave išdavę –
kaltes atleiski, nepalik vienų
ir vesk –
ir būk lazda,
ir apsauga kelionėj,
gaivi rasa,
pagirdanti visus,
ir širdis keičianti
ta nuostabi malonė,
ir kelias mums pas Tėvą
į Namus.
2010 01 30
Stotelė
Dėkoju, Viešpatie, už tą duobėtą kelią,
kuriuo vedi mane ir laimini kas dieną –
dėkoju, kad esi tam kelyje stotelė,
kurioj sustot galiu – kur ašarą kiekvieną
nušluostai ir siunti paguodos lietų,
ramybė Tavo lyjanti į mano širdį,
kur pakeiti jos rūbą seną ir dulkėtą
nauju, švariu – ir tyru vandeniu pagirdai
iš savo mylinčios širdies gaivaus šaltinio
ir leidi atsilsėt, prigludus Tau prie kelių –
dėkoju, kad esi pirma ir paskutinė –
ir man vienintelė tam kelyje stotelė.
2011 01 23
Iš Lino Poniškaičio eilėraščių knygos „Akmuo šuliny“