Daugumai Jėzaus amžininkų kildavo klausimas, kas jis toks. Gandas apie jį sklido po visą Izraelio kraštą bei jo apylinkes. Žmonės apie jį turėjo įvairiausių nuomonių. Po Jono Krikštytojo mirties kai kurie manė jį esant prisikėlusį Joną. Kiti galvojo, kad jis yra vienas iš Senojo Testamento pranašų. Įdomiausia, jog tas klausimas kildavo net artimiausiems jo sekėjams.
Šventasis Raštas mums liudija, kad net apaštalai, artimiausi jo mokiniai, nors buvo kartu su Jėzumi, miglotai suvokė, kas jis yra.
Vieną dieną jie plaukė valtimi į kitą Genezareto ežero krantą. Tą dieną Jėzus iš valties mokė ant ežero kranto susirinkusias dideles minias žmonių, o po to savo mokiniams pasakė irtis į kitą krantą. Beplaukiant kilo ypatingai smarki audra, bangos liejo valtį, o Jėzus miegojo valties gale. Mokiniai jį pažadino šaukdami, jog kilo pavojus nuskęsti. Pabudęs Jėzus sudraudė vėją ir bangas. Audra tuojau baigėsi ir pasidarė visiškai ramu, o Jėzus paklausė apaštalų, kodėl jie tokie bailūs, negi vis dar neturi tikėjimo.
Buvusius valtyje apėmė didelė baimė, ir jie klausinėjo vienas kito, kas gi jis toks, jog net vėjas bei ežeras jo klauso.
Kad ir kaip būtų keista, į mokinių iškeltą klausimą išlipus į kitą krantą atsakė apsėstas žmogus, kuris iš tolo pamatęs Jėzų, atbėgo prie jo. Tą žmogų užvaldę demonai šaukė: Ko Tau reikia iš manęs, Jėzau, aukščiausiojo Dievo Sūnau? (Evangelijos pagal Morkų 5 skyriaus 7 eilutė). Dvasinio pasaulio gyventojai aiškiai matė, kas toks yra Jėzus iš Nazareto, o žmonės – tarsi per miglą.
Tik po Jėzaus mirties bei prisikėlimo apaštalai aiškiai suvokė, kas Jis toks yra. Jų raštuose skaitome: Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas yra atsiradę. <...> Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome Jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio, pilno malonės ir tiesos (Evangelijos pagal Joną 1 skyriaus 1–3 ir 14 eilutės). <…> Kristus – visiems viešpataujantis Dievas, palaimintas per amžius (Apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams 9 skyriaus 5 eilutė).