Nesvarbu, ar kalbuosi su neseniai įtikėjusiuoju, ar su patyrusiu krikščionimi, dažnai pokalbiai krypsta panašia linkme. Abu prisipažįstame, kad mums sunku melstis, įveikti tam tikrus senus įpročius, atrasti krikščioniško gyvenimo džiaugsmą ir ramybę. Galų gale ir vienas, ir kitas iškeliame klausimą, kuris dažnai slypi už visų kitų mūsų kovų: „Kaip pažinti ir patirti Dievo meilę?“
Čia gali padėti juokingas pavyzdys. Kai iš šaldiklio išsitraukiame šaldytų virtinukų pakelį, juk nestovime ir nespoksome į jį galvodami: „Kaip šitas gėris galėtų atsidurti mano pilve?“ Žmonės taip nesielgia. Juk ant pakuotės užrašytos instrukcijos, kaip virtinukus išsivirti, tai kas gi gali būti paprasčiau?
Taip aš patiriu ir Dievo meilę – tai visiškai nesudėtinga. Dievas sako, kad mus myli. Mes tai žinome ir tuo tikime. Visgi įmanoma laikytis teisingo mokymo, lankyti gerą bažnyčią ir net su meile vadovauti kitiems, tačiau būti dvasiškai šaltam, sausam ir atsiribojusiam... Žinau tai iš patirties. Aš žinau, kad Dievas mane myli, kad Jėzus mirė už mano nuodėmes ir kad manyje gyvena Dievo Dvasia. Tačiau šias nuostabias tiesas suvokiu tik protu. Gal ir jums tai pažįstama? Efeziečiai buvo susidūrę su panašia problema.
Paulius meldžiasi, kad mes patirtume Dievą
Atrodo, kad Efeze buvo viena iš nuostabiausių pirmųjų bažnyčių. Paulius savo laiške efeziečiams turi mažiausiai priekaištų – atrodo, kad jie pribrendę stipriam teologiniam maistui ir pasiruošę dvasiškai augti. Tačiau net ir efeziečiams buvo sunku patirti Dievo meilę. Ši problema sena kaip pati krikščionybė.
Tarp gana ilgo teologinio traktato (Laiško efeziečiams 1–3 skyriai) ir praktinių patarimų (4–6 skyriai) Paulius atsikvepia ir meldžia už efeziečius (Ef 3, 14–21). Apaštalas klaupiasi prieš Dievą, maldaudamas, kad efeziečiai pažintų ir patirtų Kristaus meilę.
Mūsų laikysena maldos metu dažnai daug ką apie mus pasako. Jei aš sėdžiu prie stalo su atversta Biblija ir į sąsiuvinį perrašinėju maldas, tai liudija, kad esu pasiruošęs melstis ir siekti supratimo bei išminties. Jei guliu lovoje ir meldžiuosi prieš užsnūsdamas, maldoje patikiu į Dievo rankas visą savo gyvenimą. Tačiau jei suklumpu ant kelių, garsiai melsdamas ar be žodžių dejuodamas, tai liudija apie sunkias grumtynes ar kovą. Būtent taip čia meldžiasi Paulius.
Tačiau apaštalo malda šiek tiek keistoka. Paulius meldžia, kad Kristus gyventų mūsų širdyse, kad mes pažintume Kristaus meilę ir būtume pripildyti visos Dievo pilnatvės. Tai keista, nes pirmuose trijuose Laiško efeziečiams skyriuose jis rašo, kad visus šiuos tris dalykus mes jau turime. Kam melsti to, ką jau turime Kristuje?
Efeziečiai žinojo, kad taip yra, bet to žinojimo nepakako, jiems trūko pažinimo gylio ir patyrimo.
Kai Paulius meldžia, kad mes suvoktume, ką Dievas yra mums davęs (18 eil.), vartoja žodį, kuris gali reikšti „grumtis su kuo nors“, „užgrobti ar apiplėšti“ kokią vietą ar ką nors „užvaldyti“. Su kuo Paulius ragina mus grumtis? Su savimi, su savo siela, su savo kūnu ar vidiniu žmogumi? Ne, jis meldžia, kad mes suvoktume Kristaus meilę ir įsišaknytume joje, įtvirtintume tai savo širdyse.
Pažinti Kristaus meilę per Šventąją Dvasią
Paulius rašo: „aš klaupiuosi prieš <...> Tėvą, kad iš savo šlovės turtų duotų jums Jo jėga per Dvasią sustiprėti vidiniu žmogumi, kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse“ (Ef 3, 16–17). Šaltinis, per kurį mes patiriame Dievo meilę, yra Šventoji Dvasia.
Timas Keleris sako, kad Paulius meldžia „vidinio dvasios jautrumo Evangelijos tiesai“, tai yra, kad Šventoji Dvasia paruoštų jūsų vidinį žmogų suvokti Dievo meilę.
Jautrumas Šventajai Dvasiai yra tas esminis skirtumas, skiriantis karštą, ugningą krikščionį nuo šalto, viskuo patenkinto. Dvasia mums apreiškia Dievą ir Jo žodį (Ef 1, 17; 3, 5; 6, 17), įgalina mus gyventi taip, kaip gyvena Kristus (Ef 3, 17; 5, 18–19; 6, 18), atgaivina mus prisikėlimo jėga (Rom 8, 9–11), keičia mus iš šlovės į šlovę, kad būtume panašūs į Kristų (2 Kor 3, 18). Būtent Šventoji Dvasia leidžia mums ragauti ir matyti, koks geras yra Viešpats (Ps 34, 8).
Kaip mes įsitvirtiname Dievo meilėje?
Kaip Šventoji Dvasia padeda mums patirti Dievą?
Laiško efeziečiams 3 skyriaus 17–19 eilutėse Pauliaus malda pasiekia kulminaciją: „<...> kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis ir ilgis, ir gylis, ir aukštis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą, kad būtumėte pripildyti visos Dievo pilnatvės.“
Žinote, neseniai mes pertvarkėme savo rūsį – beformę betoninę erdvę pavertėme puikiu poilsio ir darbo kambariu. Kai darėme remontą, pamažu pradėjau suprasti, kokio dydžio tas rūsys yra. Anksčiau, kai ten lankydavausi retai, nebūčiau galėjęs pasakyti, koks jo dydis kvadratiniais metrais ir kokio ilgio kiekviena siena. Tačiau dabar, kai tiek laiko praleidau matuodamas, ten dirbdamas, bendraudamas su rangovais, galiu tiksliai pasakyti, koks jo aukštis, gylis ir plotis.
Paulius aprašo tobulą derinį, kaip pažinti ir patirti Kristaus meilę. Štai keletas patarimų, kaip galime tai įgyvendinti.
1. Stabtelėkime ir skirkime laiko
Skubėjimas – vienas iš dalykų, kurie labiausiai apsunkina mano gyvenimą. Netgi kai sustoju ir skiriu laiko Dievui (na ir posakis...), vis tiek tenka kovoti su visur lakstančiomis mintimis. Skubėjimas gesina Šventąją Dvasią, todėl turime jo atsikratyti ir sąmoningai skirti laiko maldai – ieškodami ir klausydami Dievo mes patirsime Dievo meilę.
2. Gilinkimės į Žodį
Paulius meldžia, kad Dievas savo jėga per Dvasią sustiprintų mūsų vidinį žmogų. Apaštalas iš visų jėgų meldžia, kad mes išmoktume skaityti Bibliją, melstis ir įtvirtintume Dievo tiesas savo širdyje. Būtent tai reiškia gilintis į Žodį ir apmąstyti Bibliją.
Džordžas Miuleris rašo, jog suprato vieną svarbų dalyką: „Supratau, jog svarbiausia kiekvieną dieną pasirūpinti, kad mano siela būtų laiminga Viešpatyje. Visų pirma man turi rūpėti ne tai, kiek aš galiu tarnauti Viešpačiui ar kaip galėčiau Jį pašlovinti, bet kaip pasiekti, kad mano siela būtų laiminga, kad mano vidinis žmogus būtų pamaitintas. <...> Kas yra vidinio žmogaus maistas? Ne malda, bet Dievo žodis; nepakanka tik šiaip skaityti, kad Dievo žodis nutekėtų mūsų protu kaip vanduo teka vamzdžiais, svarbu apmąstyti, ką skaitome, apsvarstyti tai savo širdyje ir pritaikyti.“
3. Mąstykite apie Kryžių
Paulius meldžiasi, kad mes suvoktume Kristaus meilę, ne tik Dievo meilę apskritai. Kodėl apaštalas taip pabrėžia Jėzaus meilę mums? Jis kviečia vėl ir vėl mąstyti apie Kryžių.
Jis meldžia, jog mes įgautume Šventosios Dvasios jėgos tam, kad patirtume Dievą, kad suvoktume, koks yra Kristaus meilės plotis, ilgis, gylis ir aukštis. Perfrazuodamas Timą Kelerį pasakysiu: Kokia plati Kristaus meilė? Pakankamai plati, kad priimtų mus tokius, kokie esame. Kiek ilgai ji tęsis? „Per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20), – pasakė Jėzus. Kokia ji aukšta? Kaip dangūs, kuriuose Jis viešpatauja. Kokia ji gili? Ji siekia giliau nei kapas ar net pats pragaras. Daugeliui skaitytojų krikščionybės istorijoje šis posakis apie Kristaus meilės plotį, ilgį, gylį ir aukštį primindavo ant kryžiaus iškeltą Jėzaus kūną – plačiai išskėstomis rankomis (tai simbolizuoja plotį ir ilgį) ir nuo galvos iki pėdų ištemptą Jo kūną (rodantį į aukštį ir gylį). Mes niekada nepajėgsime išmatuoti Dievo meilės Kristuje gylio. Ji gilesnė, nei galime suvokti.
Nėra geresnio būdo įsitvirtinti Jo meilėje, kaip žvelgti į Kristaus kryžių. Tad neskubėkime, stabtelėkime ir atraskime laiko. Apmąstykime Žodį, gilinkimės į Jį. Ir visomis jėgomis, amžinajai Šventajai Dvasiai padedant, įsikibkime į tą neišmatuojamą Dievo meilę, kurią Kristus mums parodė ant kryžiaus.
Iš www.thegospelcoalition.org
vertė Jurga Domarkaitė