Aš karštai laukiu ir turiu viltį <...>, bet kaip visuomet, taip ir dabar Kristus bus viešai išaukštintas mano kūne arba gyvenimu, arba mirtimi. (Filipiečiams 1, 20)
LAUKIMAS ir tikėjimas, nors labai panašūs, vis tik nėra identiški. Nuovokus krikščionis tų dviejų dalykų nepainios. Tikras tikėjimas niekada nėra vienas, jį visuomet lydi laukimas. Žmogus, kuris tiki Dievo pažadais, visuomet laukia jų išsipildymo. Jei nėra laukimo, nėra ir tikėjimo.
Tačiau svarbu pastebėti ir tai, kad yra įmanomas laukimas be tikėjimo. Žmogaus protas labai stiprų troškimą kartais sugeba palaikyti tikėjimu. Bet tikėjimas yra šiek tiek daugiau, nei vien troškimas, kaustytas nuotaikingu optimizmu. Tikras tikėjimas nėra ta „medžiaga“, iš kurios „daromos“ svajonės. Jis yra tvirtas, praktiškas ir tikroviškas. Tikėjimas mato tai, kas neregima, bet nemato to, kas neegzistuoja. Tikėjimas žvelgia į Dievą, tą didžiąją Tikrovę, kuris viskam leidžia egzistuoti. Dievo pažadai atitinka realybę. Tas, kuris jais kliaunasi, patenka ne į fikcijos, bet į faktų pasaulį!
Laukimas visuomet pasilieka Bažnyčioje didžiausios jos galybės laikotarpiais. Kai ji tikėdavo, ji laukdavo, ir Viešpats jos nenuvildavo. Jo palaiminimai atitikdavo jos laukimą. Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta.
A. W. Tozer „Atsinaujinti diena iš dienos“