Maldos refleksija: Vieną ketvirtadienio vakarą, bažnyčiai susirinkus melstis, kai sustoję ratu ir susikibę rankomis buvome Viešpaties akivaizdoje, iškilo palyginimas, kad Viešpats kviečia mus tapti Jo duona.
***
Jėzus sakė: Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgo šitos duonos – gyvens per amžius. Duona, kurią Aš duosiu, yra mano kūnas, kurį Aš atiduosiu už pasaulio gyvybę (Jono 6, 51). Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas nekris į žemę ir nenumirs, jis pasiliks vienas, o jei numirs, jis duos gausių vaisių (Jono 12, 24).
Nors mūsų daug, mes visi esame viena duona ir vienas kūnas <...>, – rašo apaštalas Paulius (1 Korintiečiams 10, 17).
***
Kristus atidavė už mus savo gyvybę, krisdamas kaip grūdas, aukodamasis, kad gimtų Bažnyčia, kuri tęs Jo tarnystę žemėje kaip Jo fizinis kūnas. Tad kaip mes, Jo Bažnyčia, toji daugybė, kurie esame vienas kūnas Kristuje, o pavieniui – vieni kitų nariai, tampame duona?
Koks kelias nuo mažytės į žemę beriamos sėklos iki viliojančio ragauti duonos kepalo? Kada jau galima suvalgyti ne varpoje bręstantį grūdą, o atsilaužti kvapnios duonos gabalėlį?
Kiekvienas tikintysis, trokštantis atspindėti Kristų, yra pašauktas būti grūdu, kuris turi kristi į žemę ir numirti – ir turbūt kiekvienas savaip. Vienas turi atsižadėti asmeninių ambicijų, kitas – noro kontroliuoti, dar kitas – pasididžiavimo... Vienam reikia liautis galvojus vien tik apie save, kitam – nustoti rūpintis, ką žmonės pasakys, dar kitam – paminti savo baimes ir atsiliepti į Viešpaties kvietimą. Ir tai įvyksta ne kartą ir ne du gyvenimo kelionėje, o kartojasi nuolat – taip, kaip nesiliauja sėja ir pjūtis… Sėkla turi skausmingai prarasti gyvastį ir paskui sudygti, kad gimtų naujai.
Pasėjus reikia ilgai laukti brangaus žemės vaisiaus… Čia reikalinga kantrybė, ištvermė ir atsparumas, nes aplinkos sąlygos ne visuomet būna palankios – žemė gali būti prastai įdirbta ir kieta, žiema gali pasitaikyti atšiauri ir sunki, gali užklupti ilgalaikė sausra ar be perstojo pliaupti lietūs, apnikti kenkėjai… Arba užpulti paukščiai ir sulesti dar nesubrendusius vaisius.
Užaugęs kvietys nupjaunamas ir guldomas su kitais kviečiais – arčiau jų nei kada anksčiau, ir tuo pačiu jų spaudžiamas ar slegiamas. Nėra paprasta, kai tavo branginama asmeninė erdvė sumažėja, tariama laisvė suvaržoma, nors taip nutiko ne tau vienam.
O kur dar kūlimas! Iš tavęs bando iškulti taip sunkiai subrandintą grūdą, ir ši patirtis nėra maloni, nes tas vaisius – juk tavo! Tiek pastangų įdėta, tiek savęs investuota. Jis tiesiog prilipęs, suaugęs su tavimi. Nesinori taip lengvai atiduoti jo bendram labui – taip saldu sulaukti pripažinimo už asmeninį įdirbį...
Ir dar reikia atsijoti pelus... Sijojama per sietų rinkinį su vis mažėjančio didumo skylutėmis – taip atskiriamos priemaišos iš grūdų. O tau atrodo, kad atskiriami visai neblogi dalykai, nekalti įpročiai, patogūs pasiteisinimai, kurie lyg ir niekam netrukdo – na, tik tarp dantų sutraška, jeigu netyčia pakliūna į kepalą...
Paskui grūdai keliauja į malūną. Ateina malimo metas, ir apima siaubas atsidūrus tarp sunkių akmeninių girnų, kurios apvalytą grūdą iš visų pusių traiško ir trina, kol iš tavęs nieko nelieka – vien tik miltai, tik dulkės…
Tešla maišoma iš miltų, druskos ir vandens. Esi permaišomas su kitais, galbūt įdedama priedų, kurie tau visai nepatinka, tu nenori, kad jie būtų šalia. Jie erzina ir trukdo. Kam čia tas duriantis kmynas, aštri kalendra ar koks pernelyg ryškaus skonio česnakas? Kam tas raugas? Susimaišė, pamanykit, tokie patys miltai su vandeniu, ir jau burbulai kyla. Dar visą tešlą nori išpurenti... Čia esi pasūdomas. Kiekvienas bus pasūdytas ugnimi, ir kiekviena auka bus druska pasūdyta (Morkaus 9, 49).
Pakilusi tešla minkoma, formuojami kepalai, taigi, esi atskiriamas nuo kitų. Kažkokia jėga nuolat tave talžo ir daužo – nė atsipūsti nebėra kada ir nebesupranti, kas vyksta ir kiek dar tai tęsis…
Galiausiai duona pašaunama į karštą krosnį. Į deginančią ugnį… Joje turėsi išbūti tiek, kiek reikia, kad taptum tinkamas. Gal tapsi pluta, o gal minkštimu, esančiu pačiame viduryje. Kai eisi per ugnį, nesudegsi ir liepsna nesunaikins tavęs (Izaijo 43, 2).
Ir štai, atėjus nustatytam metui, ant Viešpaties stalo jau garuoja malonų kvapsnį skleidžianti šviežia duona. Laužk ir dalink...
Viešpatie, leisk man byrėti
grūdu į Tavo klėtį...
Kad tik pasemtum,
kad tik užpiltum
sauja pirmąja
ant girnų akmenio.
Noriu pavirsti –
duona pavirsti.
(Giesmė pgl. K. Bradūno eil. Malimo malda)