„Kokios jūsų šeimos Kalėdų tradicijos?“ – neseniai paklausė jaunas draugas mums vakarieniaujant. Šiuo metų laiku tai nėra neįprastas klausimas. Atrodo, kad Kalėdos labiau nei bet kuri kita šventė sukelia gilų ilgesį. Mes gerbiame amžiną reikšmę turinčią bei paslapčių gaubiamą istoriją ir trokštame, kad Kalėdų laikotarpis būtų prasmingas – pripildytas prasmės, kuri būtų svarbi mums ir kurią galėtume perduoti kitiems, tad ieškome ypatingų būdų švęsti Kalėdas, siekiame, kad jos būtų mums reikšmingos.
Pamenu pirmąsias Kalėdas, kai jas šventėme vieni. Žinoma, šalia manęs buvo vyras Rėjus, bet iki tol buvome pratę vykti pas tėvus ir Kalėdas švęsti su šeima. Tačiau tais metais netrukus turėjo gimti mūsų pirmagimis, tad buvome pririšti prie namų. Neturėjome nei eglės, nei kalėdinių dekoracijų, nei ko parduoti (kaip Džimas ir Dela Dilingemai – O. Henry dar 1905 m. parašytos novelės „Išminčių dovanos“ herojai), kad bent šiek tiek galėtume patenkinti savo Kalėdų lūkesčius...
Bet tai buvo Kalėdos, o Kalėdos juk susijusios su Jėzumi. Iš tiesų Kalėdos turėtų būti viena laimingiausių ir tikėjimo kupinų dienų metuose. Tad mes pradėjome kurti savo tradicijas, pagrįstas Dievo laukimu ir žavėjimusi stebuklu, kad Dievas yra su mumis. Nusprendėme, jog svarbiausia, kad turime Jį ir vienas kitą. Juk tai ir yra iš tikrųjų svarbu!
Apaštalas Paulius paaiškina, kodėl leisti laiką kartu yra taip vertinga: <...> aš žinau, jog liksiu ir būsiu su jumis visais jūsų pažangai ir tikėjimo džiaugsmui (Fil 1, 25). Toks buvo ir mūsų tikslas, kai metams bėgant kūrėme savo šeimos tradicijas – pažanga ir tikėjimo džiaugsmas. Kas padeda mums aiškiau matyti Jėzų ir Juo sekti? Kas džiugina Jį ir padeda mums džiaugtis gyvenimu su Juo ir Jame?
Papuošimai, istorijos, maistas ir laikas drauge
Mūsų namuose apie Kalėdas pradedame galvoti jau kitą dieną po Padėkos dienos – tądien ant viryklės kunkuliuoja kalakutienos sriuba, o namuose skamba giesmės. Netrukus moliūgus ir gausybės ragą, kupiną vaisių ir daržovių, pakeis visžaliai augalai ir Kristaus gimimą primenančios dekoracijos. Pakabiname ant sienos didžiulį rankomis veltą Advento kalendorių ir pradedame skaičiuoti dienas, likusias iki Kalėdų. Iš stalčių ir spintų traukiame ir kitus šiam metui skirtus papuošimus.
Vis nusišypsome išvyniodami senus papuošimus, kuriais puošėme namus per tas pirmąsias namie tik mudviejų su vyru švęstas Kalėdas, – sausainių formeles, apvyniotas spalvota juostele, – jas vis dar naudojame, nors prabėgo jau daugiau nei 40 metų. Tais sunkiais metais, kai pirmąkart Kalėdas šventėme be šeimos, dieną prieš Kalėdas Rėjus įtikino eglučių pardavėją parduoti nukirstą eglutę mums už tokią kainą, kokią galėjome sau leisti. Nors neturėjome lempučių, papuošėme ją kaspinėliais iš įvairiaspalvių juostelių ir rankų darbo dekoracijomis – štai tokią mes ją ir prisimename. Tradicijos, kaip ir tikėjimas, gali prasidėti nuo mažo, o bėgant metams vis augti, įgyti grožio ir prasmės.
Nuo Padėkos dienos iki pat Naujųjų metų mūsų namuose skamba kalėdinės giesmės, pasakojame įvairius pasakojimus ir istorijas. Kai mūsų vaikai buvo maži, per šeimos laiką, skirtą maldai, pasitelkdavome Advento vainiką arba Bibliją paveikslėliuose – jų pažangai ir tikėjimo džiaugsmui. Skaitydavome ir daug kitų kalėdinių knygų. Kodėl kasmet neinvestavus į naują knygą – knygą, kurioje ištikimai pasakojama ši 2 000 metų senumo istorija, bet taip pat atskleidžiama, kad kiekvienos Kalėdos atneša ir kai ką naujo?! Susikurkite nedidelę gražių knygų, skaitomų tik per Kalėdas, bibliotekėlę ir atraskite džiaugsmą, skaitydami jas prie pietų stalo ar sėdėdami prie židinio.
Jei tik pradedate kurti savo šeimos tradicijas, apsispręskite, kokius patiekalus galėtumėte gaminti išskirtinai tik Kalėdoms. Pamąstykite, gal prisiminsite patiekalų, kuriuos valgydavote, kai buvote maži, na, o jei ne, pasirinkite tai, kas jums patinka! Mūsų šeimoje mes labai mėgstame ypatingus penkių rūšių sausainius, kuriuos kasmet kepdavo mano mama. Kūčių vakarą mes visada ruošiame ir vieną švedišką užkandį, skirtą Rėjaus etniniam paveldui prisiminti, vaisių sriubą ir ryžių pudingą. Valgydami tradicinius patiekalus mes pasakojame apie tikėjimą, kurį mano vyrui perdavė tėvai, ir apie tikėjimą, pakeitusį mano šeimos gyvenimą, kai mano tėvai suprato tikrąją Kalėdų prasmę.
Dosnumo svarba
Kalėdų išvakarėse pabuvoję bažnyčioje, vakare kramsnodami kalėdinius saldainius žiūrėdavome filmą „Tas nuostabus gyvenimas“ arba „Kalėdų giesmė“. O paguldę vaikus miegoti, mes su Rėjumi atnešdavome dovanas. Kalėdų rytą vaikus nuo mažiausio iki didžiausio išrikiuodavome ant laiptų, o aš stovėdavau eilės gale. Rėjus liepdavo mums švelniai uždengti akis priešais stovinčiajam, ir jis nuvesdavo mus laiptais žemyn prie papuoštos eglutės, kur, suskaičiavus iki trijų, keturi susijaudinę vaikai, išvydę dovanas, šokinėjo ir cypė iš nuostabos. Tada kiekvienas patikrindavome ir dovanoms skirtas kojines, kuriose taip pat būdavo po kokią smulkmenėlę, drauge pusryčiaudavome ir visą dieną leisdavome lėtai išpakuodami savo dovanas ir su jomis žaisdami.
Kasmet stengėmės mokyti savo vaikus, kad dovanoti dovanas yra Dievo mintis. Tai – Jo idėja. Dosnumo džiaugsmas tiek duodančiajam, tiek gavėjui yra dangiškos kilmės. Mes duodame, nes Dievas duoda. Niekada nenorime lengvabūdiškai vertinti, kiek Kalėdos kainavo Dievui Tėvui ar Jo Sūnui Jėzui Kristui, kuris būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargšu, kad jūs per Jo skurdą taptumėte turtingi (2 Kor 8, 9). Per kiekvienas Kalėdas Rėjus ir aš savęs klausiame: Kas galėtų tapti „turtingas“ per tai, ką mums davė Viešpats? Ką ir kaip galėtume duoti, kad kiti patirtų pažangą ir tikėjimo džiaugsmą?
Ir tada mes duodame, duodame ir tuo džiaugiamės. Kartais dovanas perkame iš mūsų santaupų, o kartais situacija sudėtingesnė ir į turimą biudžetą reikia pažvelgti labai kūrybiškai. Galima padovanoti Bibliją studentams iš užsienio, nupirkti maisto produktų sunkiai besiverčiančioms šeimoms čia ar užsienyje, apmokėti sąskaitas tiems, kuriems reikia paramos, ar patarnauti tiems, kam šiuo metų laiku reikia ypatingos pagalbos – Kalėdos yra puiki proga dovanoti! Per vienas Kalėdas, kai tikrai sunkiai vertėmės, vienas žmogus palaimino mus 100 dolerių, paaiškindamas, kad tai – jų šeimos tradicija. Tą akimirką pasijutome kaip milijonieriai ir nusprendėme tokią ypatingą dovanojimo tradiciją puoselėti ir savo šeimoje. Juk iš tiesų – palaimingiau duoti, nei gauti.
Dar viena mūsų puoselėjama tradicija – šventiniame žurnale įrašyti, kur matome pažangą ir tikėjimo džiaugsmą. Kiekvienais metais per Padėkos dieną ir Kalėdas prašome šeimos narių ir atvykusių draugų įrašyti savo mintis į šią mums labai brangią knygą. Vieni įrašo tai, už ką dėkoja, kiti papasakoja apie ypatingą dovaną ar mielą prisiminimą, mažieji piešia piešinius ir, jei įmanoma, įklijuojame ir kokią momentinę nuotrauką. Taip mes užfiksuojame savo „pažangos ir tikėjimo džiaugsmo“ akimirkas. Kiekvienais metais mes išsitraukiame šią knygą ir visi drauge pasidžiaugiame tuo, ką Dievas darė praeityje, ir laukiame, kokiais naujais dalykais Jis pradžiugins mus per šį šventinį laikotarpį.
Mėgaukitės jau puoselėjamomis tradicijomis ir kurkite naujas! O Kalėdų šventės tebūna kupinos jūsų pažangos ir tikėjimo džiaugsmo!
vertė Žaneta Martingale