Pas savuosius [Jėzus Kristus] atėjo... (Jono 1, 11).
„JIS ATĖJO“ – šie du paprasti žodžiai sudaro teologijos ir tiesos pamatą.
Prieš Kristui ateinant, prieš Jo įsikūnijimą buvo tik amžinoji praeitis. Vėliau, jau nuo sukūrimo akimirkos, mus pasiekia tokios užuominos, kaip „Pradžioje buvo Dievas...“ ir „Jame buvo šviesa“, „visa per Jį atsirado“, „Jame buvo gyvybė.“
Dabar pasakyta: „Jis atėjo!“
Šie žodžiai stulbina paprastumu ir stebuklingumu. Visas gailestis, kurį geba jausti Dievas, visas pasigailėjimas, kurį Jis gali parodyti, visa Jo atperkanti meilė ir malonė, kurią gali išlieti iš savo dieviškosios būtybės, – visa tai mums pasiekiama dėl to, kad Jėzus atėjo!
Taip pat ir visos žmogaus krūtinėje slypinčios viltys, ilgesys, siekiai ir svajonės apie nemirtingumą irgi išsipildo tuose dviejuose žodžiuose – „Jis atėjo!“
Ši žinia gilesnė už visas filosofijas. Galbūt mano pasakymą galima palaikyti perdėtu, bet manau, kad gana tikslu teigti, jog šių dviejų žodžių įtaka, suprasta aukščiausiame dvasiniame kontekste, pranoksta visą žmonių mokytumą.
Dėl to, kad Jis yra „tikroji šviesa, apšviečianti žmogų, ateinantį į šį pasaulį“, išsisklaido ilga ir tamsi žmogaus naktis. Galime džiaugtis kartu su Miltonu, kuris rašo: „Koks džiugus rytas, kai žemėn nužengė amžinojo dangaus Karaliaus Sūnus. Jis iš mergelės gimęs. Jis atnešė mums iš aukštybių didį atpirkimą.“
A. W. Tozer „Atsinaujinti diena iš dienos“