Galimas daiktas, kad paprašyti įvardyti savo krikščioniškąją tapatybę daugelis iš mūsų ilgai nedvejodami apibūdintume save kaip „evangelikas (-ė)“. Visgi mėginant konkretizuoti ar tiesiog paprastai paaiškinti, ką tai reiškia, gali kilti nemenkų sunkumų. Dar daugiau sumaišties įneša ir Lietuvoje nusistovėjusi šios sąvokos vartosena - evangelikais save nuo seno vadina liuteronai bei reformatai. Kita vertus, šis klausimas - naujosios evangelinės teologijos apibrėžimas - tebėra atviras ir pasauliniu mastu, o tiek akademiniuose sluoksniuose, tiek populiarioje teologinėje literatūroje vis dar kelia daugiau klausimų ir ginčų, nei sutarimo ar atsakymų. Jūsų dėmesiui siūlome šiuolaikinio presbiterionų teologo D. J. Traierio parengtą pamatinių naujosios evangelinės teologijos aspektų apžvalgą, kuri įtraukta į Kembridžo krikščioniškosios teologijos žodyną.(Siekiant patogumo, straipsnyje išskirtos paantraštės, kurių nėra originaliame tekste).
Evangelinės teologijos samprata
Būdvardis „evangeliškoji“, ir sąvoka „teologija“ tarpusavyje jungiami įvairiuose kontekstuose, pavyzdžiui, tai gali atspindėti įsipareigojimą formuoti teologiją, visų pirma vadovaujantis krikščionių Evangelija (graikų k. euangelion). Evangelinėmis save vadina tradicinės Europos protestantų konfesijos, ypač Vokietijoje, kurioje žodžiu evangelische apibūdinamos liuteronų bažnyčios, be to, taip save įvardija pasaulinis krikščionių organizacijų tinklas, įvairios tarpbažnytinės organizacijos ir kitos protestantiškos bažnyčios. Šiame straipsnyje evangelinė arba evangeliškoji teologija nagrinėjama labiausia įprasta prasme (kaip naujosios protestantiškos teologijos kryptis).
Vadovaujantis įtakingu istorijos profesoriaus D. Bebingtono (D. Bebbington, g. 1949 m.) 1989 m. suformuluotu apibrėžimu, evangelikų mokymui būdingos keturios svarbiausios savybės. Pirmiausia, tai konversionizmas arba atsivertimas, t. y. tikima, kad žmogus per krikščioniškosios Evangelijos žinią turi išgyventi atsigręžimą nuo nuodėmės į Dievą. Antra, tai krikščionims evangelikams - ir pasauliečiams, ir dvasininkams - būdingas aktyvus tarnavimas, skleidžiant Evangelijos žinią pamokslavimu ir gerais darbais. Trečia, biblicistinis požiūris - Šventasis Raštas laikomas didžiausiu autoritetu tikinčiųjų gyvenime. Ketvirta, krucicentriškumas (angl. - crucicentrism, dėmesys kryžiui), kuriuo pabrėžiama, kad svarbiausia Biblijos žinia, formuojanti visą tikinčiųjų gyvenimą - Jėzaus Kristaus kryžius, kuris yra Dievo geroji naujiena (Evangelija).
Taigi šiame straipsnyje pateiktas evangelinės teologijos eskizas, sukurtas vadovaujantis minėtais tapatybę apibrėžiančiais punktais, apims: 1) tam tikrus istorinius niuansus; 2) mokymo gilumą, ypač kalbant apie požiūrį į Šventąjį Raštą ir kryžiaus žinią; 3) svarstymus apie sudėtingą požiūrį į bažnyčios gyvenimą; 4) trumpą šiandienės evangelikų padėties ir ateities perspektyvų apžvalgą.
Istorinės evangelikų šaknys
Jei žvelgtume tik į pirmąjį D. Bebingtono išskirtą punktą, evangeliku būtų galima pavadinti kad ir Pranciškų Asyžietį (1181/2-1226 m.), kuris, akivaizdu, nebuvo „evangelikas“ D. Bebingtono apibrėžta prasme - taigi sąvoką būtina papildyti, atsižvelgiant į papildomus veiksnius. Pažymėtina, kad D. Bebingtono darbai susiję su tam tikru laikotarpiu ir vieta, todėl dauguma teologų prie D. Bebingtono išskirtų keturių evangelinės teologijos ypatybių galbūt pridėtų dar ir tai, kad evangelikai išlaiko istorinį tęstinumą su XVIII a. prabudimo judėjimais, kurie siejami su Dž. Vesliu bei Dž. Vaitfildu (G. Whitefield) (1714-1770 m.). Mažesnė dalis galbūt stengtųsi atsekti dar gilesnes šaknis, artimesnes pačiai protestantiškajai Reformacijai. Bet kuriuo atveju, šiuolaikinėms artimos evangelikų bendruomenės ėmė kurtis ir paplito pradedant nuo minėtų anglo-amerikietiškų XVIII a. ketvirtojo dešimtmečio prabudimo judėjimų ir šiek tiek prisidedant Europos žemyne iškilusiam pietizmui. Kaip ir kalbant apie bet kurį platų socialinį reiškinį, ypač tą, kuriam nėra suformuoto griežto institucinio apibrėžimo, naujosios evangelinės krikščionybės ribos yra neaiškios ir dinamiškos. Bandant ją apibrėžti svarbu atminti ne tik tam tikrą įvairių kontekstų persidengimą, bendrumą ir išskirtinumą, bet ir įvairias paraleles bei partnerius ne Vakarų pasaulyje.
Vienas iš svarbiausių nesutarimų tarp šių dienų evangelikų kyla dėl to, ar šio judėjimo teologinius parametrus galima pakankamai tiksliai apibrėžti reformatoriškos teologijos terminais, susiejant juos su tokiais Reformacijos tėvais kaip J. Kalvinas ir jo įpėdiniai. Kai kurie teologai, pavyzdžiui, D. Deitonas (D. Dayton, g. 1942 m.) tvirtino, kad vėlesnių šventumo judėjimų, kilusių iš Dž. Veslio mokymo, jėgos šaltinis ir neaiškūs doktrininiai pagrindai reikalauja didesnio dėmesio vertinant, ar jie gali būti laikomi norminiu evangeliniu mokymu. Dar viena problema - tai evangelikų ir sekmininkų arba charizmatų judėjimų teologinio panašumo laipsnis, kuriame dera ir dalinis susitapatinimas, ir tarpusavio įtampa. T. Larsenas (T. Larsen, g. 1967 m.) sprendžia šį klausimą, aiškiau pabrėždamas tai, kad evangelikai atsivertimą ir vėlesnį tarnavimą laiko Šventosios Dvasios darbu, taigi šiuo atveju į evangelikų apibrėžimą patenka daugiau sekmininkų ir charizmatų. Tačiau tokiame „evangeliškame tinkle“ ne visai patogiai jaučiasi kai kurie konservatyvieji protestantai. Tą patį galima pasakyti ir apie kai kuriuos po visą pasaulį pasklidusius sekmininkus (bendrąja šios sąvokos prasme), kuriems būdingi istoriniai ryšiai ne tik su evangelikų judėjimu, bet ir su nepriklausomais, vietiniais įkvėpėjais.
Evangelikų mokymo „kertiniai akmenys“
Taigi toks istorinis sudėtingumas tampa kliūtimi, mėginant pateikti išsamų evangelinio tikėjimo doktrinų eskizą. Evangelikai linkę pripažinti klasikinių krikščioniškųjų tikėjimo išpažinimų (simbolių) turinį, nors daugelis jų teigia nesivadovaują minėtais išpažinimais savo konfesijose arba bažnytinėse organizacijose. Taigi beveik visi be išimties evangelikai (nors jų apibrėžimas kitais aspektais gali skirtis) pritaria teizmui, derančiam su Nikėjos tikėjimo išpažinime įtvirtinta ir bažnyčios skelbiama Trejybės doktrina. Evangeliškosios teologijos vadovėliuose taip pat pateikiama klasikinė kristologija, tik ja nesiekiama sužadinti kontempliacijos, o veikiau raginama pažinimą išreikšti apologetikoje. Evangelikų teologinė antropologija apskritai atitinka Augustino mokymą, nors tradicinis žmogaus kaip „Dievo atvaizdo“ supratimas šiuo metu imamas kritikuoti kaip pernelyg skatinantis racionalizmą ir individualizmą.
Evangelikai ir išteisinimo mokymas
Evangelikų soteriologija taip pat plačiai remiasi Augustino mokymu, nors yra labiau pliuralistinė, be to, jos kontekste galima pateikti platesnį krucicentriškumo apibrėžimą. Panašiai kaip ir Reformacijos tėvams, evangelikams svarbiausias klausimas yra tai, kaip konkretus žmogus gali būti „išteisintas Dievo akivaizdoje“, remiantis tuo, ką atliko Jėzus Kristus. M. Liuteris, kurį nuolat kankino sąžinė, kad jis negali pakankamai priartėti prie Dievo tik per sakramentų teikiamą malonę, trokšto Dievo palankumo užtikrinimo. Remdamasis Laiško romiečiams eilute, M. Liuteris priėjo prie išvados, kad išteisinimas nereiškia „padarymo“ teisiu - tai yra žmogaus paskelbimas teisiu. Tai ne Kristaus teisumas įliejamas į žmogaus asmenį, o žmogaus apkaltinimas Jo teisumo akivaizdoje per tikėjimą veda prie Kristaus. Taigi žmogus išteisinamas „vien tik tikėjimu“, nes tikėjimas žvelgia į Kristų ieškodamas užtikrintumo, ir kad būtų nuteisintas, žmogus neturi stengtis savęs morališkai ištobulinti, prisiimdamas Jėzaus nuopelnus.
Laikantis tokio požiūrio į išteisinimą, tampa akivaizdu, kad atpirkimas išplaukia iš nukryžiavimo, t. y., kad Jėzus tapo auka mūsų vietoje. Bendruoju atveju visi evangelikai išpažįsta vienokią ar kitokią šio „pakeičiančiojo atpirkimo“ doktriną, nors kai kurie reformuotojo mokymo nesilaikantys evangelikų teologai vis labiau kritikuoja „bausme“ grįstą atpirkimo apibūdinimą, kuri esą istoriškai svetimas jų tradicijoms, nepakankamai etiškas (ypač smurtinis jo pobūdis) ir pabrėžia teisinį atpirkimo aspektą, o ne Dievo ir žmogaus santykius. Kai kurie iš šių teologų panašiai kritikuoja liuteronams bei reformatams būdingą mokymą apie išteisinimą vien tik tikėjimu, teigdami, kad toks Kristaus teisumo prisiėmimas nepagrįstas Šventuoju Raštu, nes sumenkina poreikį krikščioniui siekti šventumo savo gyvenime. Kita vertus, evangelikai visur ir visada tvirtino, kad nors išteisinimas gaunamas tik tikėjimu, išteisinantis tikėjimas nelieka bevaisis - jį lydi geri darbai. Gerais darbais nesiekiama pelnyti Dievo malonės, tačiau jie gimsta iš malonės kaip dovana, kaip sandoros su Dievu pasekmė, kuriai žmonės paklūsta iš dėkingumo.
Evangelikų požiūris į Bibliją
Evangelikų požiūris į Bibliją (biblicizmas) taip pat verčia formuluoti gilesnę doktriną ir gimdo ginčus. Evangelikai laikosi klasikinio protestantizmo teiginio „vien tik Raštas“ (sola Scriptura), kuris nereiškia, kad Šventasis Raštas yra vienintelis teologijos šaltinis, tačiau nurodo, kad jis yra galutinis ir aukščiausias autoritetas. Evangelikai dievišką Šventojo Rašto įkvėpimą (kuris minimas 2 Tim 3, 16-17) aiškina taip, kad nors Raštas buvo užrašytas žmonių, jis yra Dievo žodis. Dauguma evangelikų taip pat teigia, kad šis įkvėpimas gali būti ir „konkretus“ (pvz., kalbant apie atskirus žodžius ar posakius, o ne tik apie jų bendrai perduodamą žinią) ir „bendrasis“ (t. y. apimantis visumą, kuri išreiškiama žodžiais).
Daugeliui Amerikos evangelikų, kuriems XIX a. - XX a, nuolat tekdavo spręsti nesutarimus su modernistais, Šventojo Rašto įkvėpimas visų pirma reiškė Biblijos neklaidingumą. Jei Šventasis Raštas kalba tai, ką kalba Dievas, o Dievas kalba tiesą, tai ir Šventasis Raštas privalo kalbėti tiesą. Visgi ši esminė pozicija turi būti vertinama labai atsargiai (pvz., kaip teigiama 1978 m. Čikagos pareiškime apie Biblijos neklaidingumą), stengiantis suprasti tai, ką Šventasis Raštas iš tiesų kalba, atsižvelgiant į literatūros žanrą, senuosius ir dabartinius tikslumo standartus ir pan. Kita vertus, kiti evangelikai atmeta teiginį apie visišką Rašto neklaidingumą ir pritaria tik ribotam jo variantui, pagal kurį Biblijoje visiškai neklaidingai perduodamas mokymas apie krikščioniškąjį tikėjimą, tačiau tai nebūtinai taikytina istoriniams, moksliniams ir pan. aspektams. Kituose kraštuose (t. y., ne Šiaurės Amerikoje) gyvenantys evangelikai ne visuomet gilinasi į šias diskusijas - jie paprasčiausia išpažįsta Šventojo Rašto autoritetą ir teisingumą, smulkmeniškai į tai nesigilindami.
Evangelikai ir bažnyčia
Evangelikų mokymo santykis su bažnyčios institucija taip pat gana sudėtingas. Kai kuriuose nesenuose teologų darbuose buvo pabrėžtas ir griežtai kritikuojamas evangelikams esą būdingas ekleziologijos nepaisymas (ar bent jau jų „menki bažnytiniai instinktai“) ir su tuo susijęs individualizmas. Juk evangelikai nėra nei denominacija, nei kongregacija, o kai kas gal netgi pasakytų, kad evangelinė krikščionybė netgi nėra tradicija. Be to, praktikoje neretai pasitaiko, kad evangelikų judėjimas tampa reformistinis ar net parazituojantis - t. y., atskiri tikintieji siekia liudyti ir „pakeisti“ ortodoksines, tačiau, jų nuomone, „mirusias“ bažnytines organizacijas, įnešdami daugiau gyvo dievotumo, o kartkartėmis - ir liberalumo.
Evangelikai dažnai ignoruoja arba apskritai nežino Liuterio sakramentalizmo, Kalvino požiūrio į bažnyčią kaip į motiną, o jų liturgija maldingumą apibrėžia kur kas bendresniais bruožais. Konkrečios evangelikų denominacijos dažnai gali būti susietos su atsitraukimu nuo vyraujančios ar tradicinės bažnyčios. Nors evangelikų yra ir vyraujančiose arba tradicinėse bažnyčiose (pavyzdžiui, anglikonų bažnyčioje, JAV presbiterionų bažnyčioje), jų bendruomeninis gyvenimas dažnai linkęs būti labiau savanoriškas, savarankiškas, o santykis su bažnyčia kaip institucija - nereikšmingas. Sunku pasakyti, ar šios individualizmo ir ekleziastinio nedėmesingumo tendencijos susijusios su tradicijomis (dažnai su teologinėmis ir kultūrinėmis Šiaurės Amerikos tradicijomis), kurios įsiliejo į evangelikazimą, o gal tokį kontekstą sukūrė pačių evangelikų įpročiai.
Evangelikams ekleziologinės konfrontacijos ypač reikia tuomet, kai evagelikalizmas triumfuoja, lygindamasis su tradicinėmis Europos bažnyčiomis, arba didžiuojasi savo gyvybingumu sparčiai augančioje sekminkiškoje „Pietų pusrutulio“ krikščionybėje. Visgi ekleziologinė evangelikų padėtis nėra visai apverktina. Evangeliškoje literatūroje bei subkultūrose imta kritikuoti individualizmą ir už ankstesnio evangelikų kultūros išsižadėjimo slypintį dualizmą. Teologai išskyrė ekleziologinius akcentus, kuriuos evangelikai gali atskleisti kalbėdamiesi su kitais. Be to, kai kurie teologai ėmė tiksliau apibrėžti skiriamuosius konkrečių ekleziologinių tradicijų bruožus tvirtindami, kad evangeliškas (būdvardis) yra tikslesnė sąvoka nei evangelikas (daiktavardis) (t. y., evangelišku gali būti ir ne evangelikas, vert. past.). Be to, evangelikų judėjimas padeda sukurti unikalias ekumenizmo formas, nes jis jau jungia žmones ir bendruomenes daugeliu įvairių institucinių ryšių, ir šie tinklai pagrįsti bendra misija, o ne tarpusavio tolerancija ar pokalbiais. Kadangi ekumeninė teologija greta institucinio susijungimo nagrinėja įvairias bažnytinės bendrystės formas, evangeliškas gyvenimo būdas geriausiai atskleidžia galimybes praktikoje pritaikyti ekumenizmo principus. Kita vertus, ilgalaikis ir ištvermingas bendradarbiavimas evangelikams ne visuomet būdingas.
Evangelinė teologija šiandien
Pereinant prie ketvirto punkto reikia paminėti, jog bandant pateikti bet kokį esamos evangelikų padėties eskizą kyla pavojus, kad dėl amžinų vidinių debatų, mėginant nustatyti evangelikų teologijos ribas, bet koks apibūdinimas akimirksniu pasens. Pavyzdžiui, pastaraisiais dešimtmečiais mes girdime ginčus ar tie, kurie skelbia atvirą teizmą, neigdami visuotinį Dievo išankstinį numatymą, gali būti laikomi išpažįstančiais ortodoksinę krikščionybę. Kyla klausimai, ar ekumeninės diskusijos su katalikais arba susidomėjimas „nauju požiūriu“ į apaštalo Pauliaus mokymą nepažeidžia išteisinimo tik per tikėjimą doktrinos, ir ar bažnyčios, kurios stengiasi įvairiais metodais pritraukti ieškančiuosius, arba šiuolaikinė šlovinimo muzika pernelyg nepataikauja vartojimo kultūrai. Galiausiai, ar naujai susikūrusios bažnyčios gali tuo pat metu žvelgti ir atgal į senąsias tradicijas, ir pirmyn, į „postmodernias“, laisvesnes misijos formas.
Greta šių esminių problemų evangelinei teologijai kyla dar vienas svarbus uždavinys - tapti formalesne moksline disciplina. Nuo Dž. Edvardso (J. Edwards) laikų iki XX a. evangelikai tarsi ir nepaliko ryškesnio pėdsako, bent jau Amerikos ir Anglijos teologijoje. Kita vertus, kai kurios pavardės turi būti neginčijamai įtrauktos į ilgalaikę įtaką padariusių asmenų sąrašą. Kai kurie Prinstono teologai, tokie kaip K. Hodžas (C. Hodge) ir B. B. Vorfildas (B. B. Warfield, 1851-1921 m.), gal pelnytai, o gal ir ne, siejami su Šventojo Rašto neklaidingumo doktrinos propagavimu, o P. T. Forsitas (P. T. Forsyth (1842-1921 m.), tikriausiai buvo nepakankamai įvertintas dėl evangelinio požiūrio į tas temas, kurias vėliau išplėtojo K. Bartas. Po Amerikos evangelikų tapatybės atsinaujinimo XX a. viduryje, tokie teologai kaip K. Henris (C. Henry, 1913-2003 m.) ir Dž. Pakeris (J. Packer, g. 1926) ėmėsi rimtos intelektualios veiklos, bet nors jie neatsisakė universitetinės teologijos, jų darbai akademinei teologijai neturėjo didelio poveikio. Tarp Didžiosios Britanijos evangelikų taip pat iškilo žymių teologų (pvz., F. F. Briusas (F. F. Bruce, 1910-1990 m.) ir I. H. Maršalas (I. H. Marshall, g. 1934 m.), kurie vadovaudami disertacijoms ir įkūrę Tyndale namus prie Kembrižo universiteto paskatino panašų atgimimą ir Amerikoje. Deja, daugumai evangelikų teologų pritrūko tokių išteklių, tad evangelikalizmo teologinę kryptį dažnai brėžia populiarioji atskirų pastorių ir kitų charizmatinių lyderių teologija, įskaitant, kaip ironiškai tai beskambėtų, evangeliku nelaikomo K. S. Luiso (1898-1963 m.) raštus. Geriausiu atveju ši teologija remiasi į tokius žymius anglikonus kaip Dž Stotas (J. Stott, 1921-2010 m.), o blogiausiu tai reiškia akademinės teologijos atsisakymą ir neigimą.
XXI a. pradžioje greta žymių senosios kartos atstovų, tokių kaip D. Bliošas (D. Bloesch, g. 1928 m.) ir T. Odenas (T. Oden, g. 1931 m.), žymiausiais akademinės evangelikų teologijos atstovais tikriausiai galima įvardyti A. Makgratą (A. McGrath, g. 1953 m.), K. Vanhuzerį (K. Vanhoozer, g. 1957 m.), S. Grencą (S. Grenz, 1950-2005 m.) ir teologą bei bažnyčios tarnautoją N. T. Raitą (N. T. Wright, g. 1948 m.). Didelė evangeliško diskurso dalis ir toliau atspindi žymią refomatoriškos tradicijos įtaką ir vis stipriau (kartais šiek tiek prieštaringai) persipina su K. Barto mintimis. Evangelinė teologija institucinę formą įgyja įvairiose tarpbažnytinėse organizacijose (pvz., tokiose, kaip Tarptautinė evangelikų studentų bendrija, kilusi iš „InterVarsity“ judėjimo), ypač Pasaulio evangelikų aljanse.
Evangelinės teologijos perspektyvos
Akademinės evangelinės teologijos atgimimas neišvengiamai iškels evangelikų tapatybės klausimus. Tačiau kokiu mastu tai palaikys bažnyčia? O jei tapatybė bus vis plačiau siejama su nereformatoriškomis tradicijomis, ar tai dar labiau neapsunkins nuoseklaus evangelikų paveldo apibrėžimo ir nepagimdys naujų ginčių? Ar susidūrimas su įvairiais kitais mokymais (tradicinių protestantų, katalikų, stačiatikių ar netgi nekrikščionių) „praskies“ ar pagilins evangeliškosios teologijos autentiškumą? Kaip poreikis siekti rasinio susitaikymo ir pripažinti kultūrinį pliuralizmą pakeis naujai atrastą teologinę evangelikų tapatybę?
Geriausiu atveju evangelinė teologija neturėtų koncentruotis nei į socialinius iššūkius, nei pasiduoti ilgus metus trunkančiai pagundai pernelyg tiksliai save apibrėžti. Anglo-amerikietiškąjį susikoncentravimą į kryžių ir kristologiją turėtų papildyti šiuolaikiniame krikščioniškame pasaulyje kunkuliuojanti charizminė krikščionybė, pabrėžiant tobulą Šventosios Dvasios darbą, kuris prikėlė Jėzų Kristų iš numirusiųjų. Jėgų teikiantis Dievo buvimas stato ir vienija bažnyčią bei siunčia ją į dieviškąją misiją, o Gyvybės davėjas stiprina evangelikų pasišventimą tokiu būdu, kuris apima ir krikščionybės, ir kultūros vientisumą - iš dalies visa darant naują.
Literatūra
1. Bebbington, D., Evangelicalism in Modern Britain: A History from the 1730s to the 1980s (Unwin Hyman, 1989).
2. Dayton, D. and Johnston, R., eds., The Variety of American Evangelicalism (InterVarsity Press, 1991).
3. Elwell, W., ed., Evangelical Dictionary of Theology, 2nd edn. (Baker Books, 2001).
4. Larsen, T. and Treier, D., eds., Cambridge Companion to Evangelical Theology (Cambridge University Press, 2007).
5. Noll, M., The Scandal of the Evangelical Mind (Eerdmans, 1994).
6. Olson, R., Westminster Handbook to Evangelical Theology (John Knox Press, 2004).
Daniel Treier (b. 1972) - amerikietis presbiterionų teologas ir teologijos docentas Wheatono teologijos koledže, kuriame dėsto nuo 2001 m. Anksčiau D. Treieris dėstė sisteminę biblinę teologiją Evangeliškoje Trejybės teologijos mokykloje.
Vertė D. J. iš Kembridžo krikščioniškosios teologijos žodyno http://www.globethics.net/web/ge/library/credo-reference