Iki Tavęs – tik vienas žingsnis kelio,
o koks jis ilgas! – taip Tavęs ilgiuos…
Ištuštinta širdim nuo vienumos
seniai kely esu – tik dar labiau sušalęs
be Tavo meilės – Tavo Artumos –
tos Artumos, kurioj sutirpsta ledas,
žingsnius tiek metų kaustęs link Tavęs –
tik Tu žinai, giliai širdy kas mano dedas,
vien Tu užpildyt ją gali ir vėl atradęs –
padėk man, Viešpatie, vilties tik neprarast
ir nukeliauti dar tą vieną žingsnį,
kur liko iki Tavo Artumos –
ten apsuptas jos stebuklingos šilumos,
sutirpęs tik nuo vieno Tavo žvilgsnio,
aš gyvas likčiau Tavo, Viešpatie, Namuos…
2010 09 17
Baltai užsnigusiam take
Baltai užsnigusiam
take,
užšalusių širdžių
laike
aš Tavo pėdas
atrandu
ir paskui jas pusnin
brendu,
klausydamas širdim
tylos,
jos meile sklidinos
kalbos,
kuri paguos
ir apkabins,
ramybėj savo
panardins
ir naują viltį
dovanos,
kaip blyksnį saulės
šilumos,
nuo jos ištirps
širdies ledai
ir nors paliks
seni randai,
bet ta širdis jau taps
kita –
Tavosios meilės paliesta –
gelmėj jos
apsigyveni,
gyvybę savo
dalini
ir lydi užsnigtu
taku –
tuo stingdančiu speigų
laiku,
kur Tavo pėdas
atrandu
ir tyliai pašauktas
vardu –
laimingas per pusnis
brendu.
2010 12 18
Iš Lino Poniškaičio eilėraščių rinkinio „Akmuo šuliny“