„[...] aš tavo nuodėmių neatminsiu.“ (Izaijo 43, 25)
Savo Žodyje Dievas sako: „Aš, aš tas, kuris dėl savęs naikina tavo nusižengimus, aš tavo nuodėmių neatminsiu. Primink man ir stokime drauge prieš teismą! Teisinkis, įrodyk savo nekaltumą!“ (Izaijo 43, 25–26).
Jei šiandien plaki save, nes manai, kad tavo nuodėmės per didelės Dievo malonei, grįžk prie minėtos eilutės ir dar kartą atidžiai perskaityk. Dėl kokios priežasties Dievas sakosi galįs atleisti tavo nuodėmes? Jis sako, kad „dėl savęs“ naikina tavo nusižengimus.
Taigi ką tau reikėtų padaryti? Kalbėk, kad galėtum būti išteisintas. Kodėl mums taip sunku priimti Dievo atleidimą?
1) Todėl, kad kai kuriais atvejais jaučiamės pjauną tai, ką pasėję.
2) Todėl, kad už panašų elgesį jau esame pasmerkę ką nors kitą.
3) Todėl, kad manome, jog Dievui patinka mus „pakankinti“, kad kitąkart nepultume daryti tos pačios nuodėmės.
4) Todėl, kad vaikystėje, kai nepaklusdavome tėvams, jie neleisdavo naudotis tam tikromis privilegijomis, kol nepasitaisydavome.
5) Todėl, kad manome turį įrodyti esą „verti“ Dievo gailestingumo. Tačiau kai žmogus atsisako atleisti pats sau, jis tuo nebyliai pareiškia, kad jo nusižengimai tokie dideli, kad nė Dievo malonė negali jų padengti. O čia jau kvepia dar didesne nuodėme – puikybe!
Ir štai dar viena mintis apmąstymui: kai tau norisi kabinėtis prie kitų, galbūt tyčia provokuoji juos, kad vėliau galėtum parodyti, koks blogas kitas, o pats pasijustum geriau. Kai nusprendi būti nuolankesnis ir atleisti sau dėl to, kad žinai, jog Dievas jau seniai atleido tavo nusižengimus, tampa kur kas lengviau atleisti kitiems jų klaidas.
DIENOS MALDA
Viešpatie, padėk atleisti sau už praeities klaidas ir nesikelti į puikybę, manant, kad mano nuodėmės kokios nors ypatingos, pranokstančios net Dievo malonę. Taip pat padėk atleisti tiems, kas prasikalto man.
Bob ir Debby Gass
Žurnalas „Gyvieji šaltiniai“