Katarina von Bora kilusi iš senos kilmingos giminės. Jos tėvas Hansas su šešių asmenų šeima gyeno daugiau nei kukliai Lipendorfe Saksonijoje. Anksti mirė Katarinos motina, viena iš von Hau-bitzų. Regis, pamotė irgi neatsinešė verto paminėti kraičio.
Kadangi kaime nusigyvenęs bajoras negalėjo pasamdyti savo dukrai auklėtojos, tėvai penkerių metų Katariną atidavė į Brehnos benediktinų vienuolyno mokyklą. Dešimties ji atvyko į Švč. Marijos sosto cistersų vienuolyną prie Nimbšeno, pasiryžusi tapti vienuole.
Kilmingos giminės dukrai, nebeturinčiai perspektyvos ištekėti, šis sprendimas atrodė geras, kadangi laidavo aprūpinimą visam gyvenimui. Tačiau ir vienuolynai nepriimdavo kilmingos panelės vien Dievo garbei. Paprastai šeima turėdavo „išsipirkti“, Katarinos atveju pasitenkino 30 guldenų - galbūt ir dėl to, kad kelią palygino abatė Margarete von Haubitz, giminaitė iš motinos pusės. Su kitomis 47 Kristaus sužadėtinėmis ji čia praleido 14 metų kaip visuomenėje aukštai vertinama ordino moteris. Po metų noviciato ji apsigobė nuometą.
Ne tokio jau išsiilgto, bet ir visai pakenčiamo vienuolyno gyvenimo su savo absoliučiu atsiskyrimu ramybę sutrikdė Martinas Liuteris. Matyt, jo traktato „Apie krikščionio laisvę“ (1520) skaitymas paskatino devynias Marijos sosto vienuoles, tarp jų ir 21 metų Katariną, parašyti Vitenbergo reformatoriui. Liuteris vienuolėms patarė kreiptis į tėvus su prašymu atsiimti jas iš vienuolyno. Tačiau šie atsisakė, kaip interpretavo Liuteris, nenorėjo būti pirmieji „pralaužę ledą“.
Po to Liuteris paprašė savo draugą Leonhardą Koppe, Torgau komersantą, išlaisvinti merginas. Pagalba pabėgti prieštaravo įstatymui ir buvo baustina. Kas davė įžadus, galėjo išeiti iš vienuolyno tik su popiežiaus dispensa. Kadangi Koppe aprūpindavo vienuolyną maistu, turėjo ryšių su Marijos sostu. 1523 m. Velykų naktį jis paliepė vienam iš savo vežikų slapčiomis pargabenti vienuoles.
Nepaisant epizodiškos Liuterio draugų paramos, laikui bėgant vėl iškilo problema, dėl kurios jos turėjo atsisakyti nuometo. Tradicinė alternatyva galėjo būti tik santuoka. Tuo ir pasirūpino vitenbergiečiai. Ave von Schönfeld, kuri pati nebuvo abejinga Liuteriui, ištekėjo už gydytojo Prūsijoje. Nieko neišėjo iš ryšių su kita moterimi - Ave Alemann, kurią Liuteris 1526 m. pradžioje vadino savo buvusia sužadėtine. Dailininko Luco Cranacho namuose, kur laikinai buvo apgyvendinta Katarina, ji susipažino su iš Niurnbergo patricijų šeimos kilusiu Hieronymu Baumgärtneriu ir jį įsimylėjo. Bet Baumgärtnerių šeima nutraukė ryšius su buvusia vienuole.
Siekęs jos rankos pastorius Casparas Glatzas 1524 m. lapkričio mėn. jos atsisakė, nes ji neva dar nepamiršusi Baumgärtnerio. Kadangi Baumgärtneris nereagavo į Liuterio spaudimą, reformatorius ragino Katariną tekėti už Glatzo. Į tai per Liuterio draugą Nikolausą Amsdorffą ji pranešė, kad jokiu būdu netekės už Glatzo, geriau jau už bet ko, netgi už Liuterio.
Tačiau šis net negalvojo apie vedybas - juolab su Katarina. „Tuomet aš nemėgau Käthes, nes laikiau ją įtartina, išdidžia ir pasipūtusia“. Be to, jis nematė prasmės vesti dar ir dėl to, kad netrukus tikėjosi mirties bausmės už savo atskalūniškumą, kaip pats rašė dar 1524 m. lapkričio mėnesį.
Tačiau prasidėjus valstiečių karui, svarstyklės pakrypo į kitą pusę. Liuteriui prieš akis šmėžavo ne artimas galas, bet pirmiausia galutinis ginčas su velniu, kurio galią jam atspindėjo šis karas. Jis rašė Johannui Rüheliui: „Nepaisydamas piktos velnio dvasios aš dar noriu paimti į žmonas savo Käthę“. Kvietime į vestuves Liuteris jam išvardija ir priežastis: „Dabar visi ponai, ilgaskverniai ir baurai, prieš mane ir grasina man mirtimi. Kadangi jie tokie puikūs ir kvaili, aš jiems parodysiu, kad aš prieš savo galą supratau esąs sukurtas Dievo ir nepasiliksiu sau nieko iš savo ankstesnio popiežiško gyvenimo“.
Liuterio draugas Philippas Melanchthonas buvo prieš vedybas. „Šituo pragaištingu metu, kai Vokietijai taip reikia jo galios, jis daro žalą savo garbei tokiu nelemtu poelgiu“. Jo tėvai, priešingai, patarė jam vesti. Tačiau, kaip ir numatė Melanchthonas, šis žingsnis atnešė jam „daug paniekos“.
1525 m. birželio 13 dieną buvusi cistersų vienuolė Katarina von Bora ir buvęs vienuolis augustinas Martinas Liuteris žengė prie altoriaus susituokti. Pilies bažnyčioje porą sutuokė miesto kunigas Johannesas Bugenhagenas. Greitą santuoką Liuteris aiškino tuo, kad nori išvengti įprastinių apkalbų, prasidėjusių sužinojus apie jo planus vesti, - tai galėjo apjuodinti jo ir Katerinos gerą vardą. Tačiau šmeižikams jis negalėjo užverti burnos. Erasmas net išplatino gandą, kad Katerina tuoj gimdysianti. Netrukus jis, žinoma, turėjo paneigti klaidingą pranešimą. Savo pirmąjį vaiką Katarina pagimdė tik 1526 m. birželio 7 dieną, ir visai ne dvigalvį monstrą, kaip baimintasi pagal anų laikų prietarą, o sveiką berniuką.
Vienuoles, sulaužiusias skaistybės įžadus, viešai vadindavo paleistuvėmis. Taip teigė 1538 m. ir Vitenbergo studentas Simonas Lemniusas poleminiame straipsnyje apie „vienuolių karą su paleistuvėmis“ „gašliajame Vitenberge“. Čia jis net kaltina Katariną turėjus meilės ryšių su Valensu von Bibra, vienu iš gausybės Liuterio namų ir stalo draugų. Melanchthonas buvo artimas Lemniuso draugas, tačiau vaizdavo esąs neskaitęs pajuokiančių publikacijos eilučių. Bet šmeižikai taip pasistengė, kad ir po 200 metų vis dar buvo domimasi Katarina von Bora. 1751-1752 m. savo fiktyviuose laiškuose Lessingas nuodugniai nagrinėjo paleistuvių karą Vitenberge. Tuo pačiu laiku Christianas Wilhelmas Franzas Walchas parašė pirmąją autentišką Katarinos biografiją.
Ištekėdama už garsaus profesoriaus, Katarina von Bora vėl užėmė aukštą visuomeninę padėtį, rengėsi pagal savo luomą kaip kilminga dama ir turėjo didžiulius namus. Naujos aplinkybės jai suteikė galimybę atskleisti iki tol neišryškėjusius įgimtus talentus. „Ponas Käthe“, kaip kad ją kartais vadino Liuteris, ne tik pagimdė šešis vaikus, aktyviai dalyvavo diskusijose, bet ir sėkmingai ėmėsi verslo. Be jos ekonominių sugebėjimų reformatorius būtų turėjęs taikstytis su nuolatiniais nepritekliais. Liuterienė ne tik ūkininkavo Vitenbergo sodyboje, bet ir Zulsdorfo dvare, kurį reformatorius nupirko jos našlavimui. Nuosavybę mėgstanti ponia dėl įpročio anksti keltis gavo garbingą „Vitenbergo Aušrinės“ vardą.
Tačiau ir šeimyninė laimė, ir profesinė sėkmė greitai baigėsi. Keletą savaičių po Liuterio mirties 1546 m. vasario vidury įsiplieskė Šmalkaldeno karas. Kaip „vargšė apleista našlė“ Katarina pabėgo nuo kaizerio kariuomenės į Magdeburgą. 1547 m. birželį ji sugrįžo penkeriems metams į nuniokotą Vitenbergą. 1552 m. ji pabėgo iš miesto nuo maro. Pakeliui į Torgau ji patyrė sunkią nelaimę, po kurios taip ir neatsigavo. Mirė 1552 m. gruodžio 20 dieną. Paskutiniaisiais gyvenimo metais ją slėgė finansiniai sunkumai. Ji jautėsi gėdingai apleista savo draugų.
Vertė Ona Pulkauninkienė iš: Die Welt, 29 01 99
www.prizme.lt