Sausio 13–24 d. jau 4-ą kartą vykau savanoriauti į Ukrainą. Iki šiol savanoriauti kelioms savaitėms į Lvivo savanorių virtuvę (Front Line Kitchen) važiuodavau dažniausiai viena. Šį kartą priėmiau iššūkį pakviesti važiuoti daugiau savanorių ir suorganizuoti kelionę. Nors ir anksčiau kalbindavau žmones, tačiau tik šį kartą atsirado 5 žmonės, norintys išbandyti savanorystę Ukrainoje. Besiruošdama supratau, kad vienai važiuoti paprasčiau. Teko detaliai apgalvoti kelionę, rasti finansavimą visai komandai ir paramai ukrainiečiams, suorganizuoti transportą. Tai pareikalavo daug jėgų.
Pasiruošimas kelionei
Palaimintas žmogus, kuris randa stiprybę Tavyje, kuris yra keleivis savo širdyje (Ps 84, 5).
Viešpats buvo šalia ir vedė mane savo Dvasia: įkvėpė, apkabino kiekvienu palaikymo žodžiu ar liudijo savo artumu per šalia buvusius žmones. Taip padrąsinta nusprendžiau dalyvauti Vilniaus evangelinės bažnyčios surengtoje kalėdinėje mugėje, kuri vyko visą gruodžio mėn. sekmadieniais. Sugalvojau surengti mainų mugę ukrainiečiams paremti: vieni atneša pagamintą skanėstą ar rankdarbį, o kiti jį nusipirkdami paaukoja Ukrainai. Į mano kvietimą atsiliepė ir mugės dalyviai, paaukoję savo gaminių. Daugiausiai prisidėjo pačios ukrainietės, kaskart prikepdamos ir paaukodamos savo kepinių mugei. Džiaugiuosi, kad mugėje žmonės aukodavo atviromis širdimis, drąsino mus. Vienos tikinčiosios vadovaujama įmonė padengė visą mikroautobuso nuomos kainą – esame jai be galo dėkingi! Taip pat dėkoju ukrainietėms ir jų vaikams, kurie mugei atnešė savo darbelių, Martynai už nupieštą plakatą Lvivo virtuvei dovanų, kiekvienam Dievo vaikui mūsų bendruomenėje ir už jos ribų, vyro kolegoms ir savo draugams, pažįstamiems už aukas, už medų, arbatas ir konservus, už numegztas kojines ir įvairius kariams reikalingus daiktus, už dovanas karo nuskriaustiems vaikams ir gerą žodį, už tai, kad mes visi kartu palaikome Ukrainą šioje kovoje už laisvę.
Dėkojame ir Vilniaus evangelinės bažnyčios tarybai, kuri skyrė dalį pinigų šiai kelionei iš Ukrainai skirtų aukų fondo. Džiaugiuosi, kad mes, kaip bendruomenė, esame neabejingi artimo skausmui. Suvokiau ir didelę atsakomybę paaukotus pinigus išnaudoti tinkamai – juk tiek daug poreikių turi Ukrainos žmonės.
Šlovė Dievui, kad Jo Dvasia gyvena mumyse ir mus nukreipia, tad sprendimas buvo beveik padiktuotas: dalį pinigų skyrėme Leticijos Baltės knygelių vaikams ukrainiečių kalba pakartotiniam leidimui, o už kitus nupirkome galingą ir kokybišką generatorių 78-ojo desantininkų pulko medikų grupei – tiems, kurie gelbsti sužeistų karių gyvybes Zaporižės fronto linijoje. Bendradarbiavau su Zaporižėje gyvenančia tikinčiąja Olga Klymenko, kuri padeda Mariupolio kapelionų batalionui, palaikydama ryšį su Zaporižės srityje tarnaujančiais kariškiais. Sulaukusi iš jų pagalbos prašymų, ji skleidžia informaciją ir ieško galinčiųjų padėti. Išites esu dėkinga Viešpačiui ir mūsų bendruomenei, kad esame atsakę į ne vieną ukrainiečių poreikį, o mūsų aukos virsta realia pagalba ukrainiečiams, siekiantiems laisvės.
Vienijantis noras
Ne visi savanoriai vieni kitus pažinojome, susitikome skirtingomis aplinkybėmis, tačiau širdyje troškome padėti Ukrainos žmonėms. Į mano kvietimą atsiliepė Vida, seniai pažįstama tikinčioji iš Vilniaus evangelinės bažnyčios, mano vyro kolegos žmona Jolanta, vieno mano gerai pažįstamo ir Ukrainoje tarnavusio kario savanorio draugai Miglė ir Rytis iš Kauno, ir puikus vairuotojas Egidijus, kuris buvo Dievo atsakymas į mūsų maldas, mat likus savaitei iki kelionės mūsų vairuotojas stipriai susižeidė ranką ir petį...
Vos per savaitę reikėjo rasti žmogų, kuris galėtų 11-ai dienų išvykti į Ukrainą. Sekmadienio rytą, dieną prieš išvykstant, pradėjau jausti vidinį nerimą, nežinodama, ką reikės daryti, jei neatsiras vairuotojas. Tačiau besiruošdama Sekmadieninei mokyklai ir skaitydama apie Abraomą buvau Viešpaties sustiprinta – Jis pažadėjo visada būti šalia ir padėti. Bažnyčioje parašiau maldos poreikį, bet dar jo neatidavusi sulaukiau skambučio, kad rado mums vairuotoją į Ukrainą. Ačiū Dievui – Jis ištikimas ir rūpestingas!
Savanorių kasdienybė
Tokia nuostabiai Dievo „sulipdyta“ komanda išvykome į Lvivą. Lenkijos–Ukrainos muitinę pravažiavome sklandžiai ir po 14 valandų saugiai pasiekėme kelionės tikslą. Apsigyvenę drauge ir pailsėję, sekmadienį skyrėme pasivaikščiojimui po Lvivo centrą: pagerbėme 2014 m. žuvusius karius Maidano aikštėje, aplankėme Petro ir Pauliaus bažnyčią ir šalia jos kiekvieną sekmadienį stovinčius savanorius iš Lvivo savanorių virtuvės (į kurią darbuotis atvykome ir mes) – jie siūlė už auką įsigyti įvairių rankų darbo skanėstų ir tortų.
Nuo pirmadienio savanorių virtuvėje jau darbavomės ir mes: pakavome jau paruoštus džiovintus produktus, lengvai pagaminamus „paruoštukus“ kariams į frontą, kai kurie mūsų kelioms valandoms eidavome į kitoje vietoje esančias virtuvės patalpas valyti daržovių ar dirbti kitų darbų, taip pat pynėme maskuojančiuosius tinklus ar gaminome apkasų žvakes, kurios kartais yra vienintelė galimybė kariams kiek pasišildyti ar išsidžiovinti šlapius drabužius.
Visur buvome apsupti savanoriaujančių ukrainiečių – vieni čia ateina kasdien, kiti rečiau, bet nuolatos. Kiekvieno iš jų kuris nors šeimos narys – sūnus, vyras, dukra, sūnėnas ar brolis – yra fronte. Kariai fronte saugo civilius gyventojus, o šie savanoriškai darbuojasi, kad padėtų esantiems fronte. Ši prasminga veikla suvienija visus bendram tikslui – kovai už laisvę.
Prasmingi susitikimai
Ukrainoje jau pradėję veikti daug reabilitacijos centrų – ir sužeistiems kariams, ir artimojo netekusioms šeimoms. Vienas iš tokių – projektas „Почни“ (Pradėk) teikia įvairią – tiek teisinę, tiek psichologinę – pagalbą našlėms: siekiama joms padėti, netekus vyro, pradėti „gyventi iš naujo“. Rengiamos įvairios psichologinės terapijos, mokymai, kaip gyventi ir auginti vaikus vienoms, kaip pačioms atrasti galimybių užsidirbti ir t. t. Vienos prie šio projekto prisijungusios jaunos moters dukrytei padovanojau krikščionišką Leticijos Baltės knygelę „Мурашка Магмуся“. Pasakiau, kad turime daugiau knygelių, kurias norėtume padovanoti, tad ji pakvietė mane į moterų susitikimą.
Buvo labai nedrąsu, nes bijojau, kad nepravirkčiau, bet viduje supratau, jog turiu jas aplankyti ir susitikti su tokią sunkią realybę išgyvenančiomis moterimis. Paprašiau Vidos vykti kartu. Mus pasitikusi koordinatorė Iryna pristatė projektą, o vėliau aš papasakojau apie mūsų bažnyčią Lietuvoje, perdaviau palaikymo žodžius, pristačiau atsivežtas vaikiškas knygeles, papasakojau apie jų autorę bei Dievo Dvasios paraginimą jai išleisti šias pasakėles ukrainiečių kalba. Visos kartu meldėmės, apkabinome kiekvieną moterį. Meldžiu ir viliuosi, jog šis projektas „Почни“ galėtų tęstis, nes poreikis labai didelis...
Kaskart vykdama į Lvivą aplankau ir vieną Dievo man duotą tikinčiųjų šeimą. Sekmadienį kartu su Vida lankėmės man jau gerai pažįstamos Lvivo sekmininkų bendruomenės „Відновлення“ (Atsinaujinimas) susirinkime, klausėmės pamokslo, drauge šlovinome Dievą, bendravome su tikinčiaisiais. Pastoriaus Volodymyro žmonai Irynai perdavėme knygelių vaikams, kurias jie ketino dovanoti ligoninėse lankomiems netikinčių šeimų vaikučiams ir iš intensyvių karo zonų pabėgusių šeimų vaikams.
Nepavarkime daryti gera
Esu dėkinga kiekvienam šįkart vykusiam kartu – buvome puiki komanda. Susidraugavome, puikiai pasidarbavome, kiek pastiprinome ukrainiečių dvasią triūsdami šalia jų, bendraudami… Tikrai daug nuveikėme: nupirkome virtuvei reikalingų reikmenų, nuvežėme paramos, karo pabėgėlių iš aktyvių karo veiksmų zonų šeimoms perdavėme VšĮ „Gyvenam“ suruoštą maišą dovanų – vaikai buvo sujaudinti iki ašarų. Sulaukėme net oficialios organizacijos, kuri rūpinasi jų apgyvendinimo ir buities klausimais, padėkos. Labai jaudina kiekviena padėka net ir už smulkią pagalbą...
Ukrainiečiai tikrai vertina, kad atvažiuojame ir padedame, būname su jų tauta, taip pasidalijame jų skausmu... Lietuva ten be galo mylima. Visur – parduotuvėje, turgelyje ar kapinėse – sutikti žmonės dėkoja mums ir Lietuvai už paramą ir palaikymą. Kartais atrodo, kad galime padėti labai nedaug, bet visi drauge judėdami viena kryptimi, mes prisidedame prie didelio ir labai svarbaus Dievo darbo. Mes grįžome įsikvėpę toliau darbuotis ir padėti Ukrainai. Tad noriu paraginti: Nepavarkime daryti gera, nes savo metu pjausime derlių, jei nepailsime! Tad, kol turime laiko, darykime gera (Gal 6, 9–10).
Keliavusiųjų atsiliepimai:
Egidijus: Nors kelionė iki Lvivo ilga – užtrukome 14 val., bet tikrai neprailgo. Lvivą pasiekėme vėlų šeštadienio vakarą – pavargę, bet geros nuotaikos. Sekmadienį pasivaikščiojome po miestą, susipažinome su istorija... Nuo pirmadienio turėjo prasidėti rutina – darbas, darbas… Tačiau pirmadienį prasidėjo darbas, bet ne rutina, o naujos pažintys su šiltai priimančiais žmonėmis. Tos 2 savaitės prabėgo akimirksniu. Visi Lvivo savanorių virtuvėje triūsę žmonės – su mumis darbavosi ne tik ukrainiečiai, bet ir keli savanoriai iš Taivano ir Kanados, – turi vieną bendrą tikslą – padėti Ukrainos kariams bei tautai. Ši prasminga kelionė jau baigėsi, bet mes ten dar grįšime – negalima nuleisti rankų, kol agresorius trypia Ukrainos žemę. Sugrįšime ten ir tuomet, kai Ukraina bus laisva – ji liko mano širdyje.
Jolanta: Labai džiaugiuosi, kad galėjau nors maža dalelyte prisiliesti prie šio prasmingo darbo. Kasdien dėliodama maisto davinius galvojau apie juos gausiančius karius – taip norėjosi, kad jie pajaustų, jog yra ne vieni... Manau, labai svarbu jausti palaikymą, tai sustiprina. Džiaugiuosi, kad nors truputėlį galėjau padėti jiems bėdoje.
Miglė: Mano žinias apie Ukrainos karą su Rusija papildė ir gyva patirtis. Pamačiau, kaip, kokiomis nuotaikomis ir mintimis gyvena žmonės karo siaubiamoje šalyje. Ten būnant aplankydavo įvairios nuotaikos: nudžiugdavau, matydama įvairių tautybių žmones savanoriaujančius Ukrainoje ir jausdama bendrystę, liūdėjau klausydama pasakojimų apie kare žuvusius artimuosius, o kai imdavo kaukti sirenos, apimdavo nerimas. Norėčiau ir vėliau vykti į Ukrainą ir prisidėti prie pagalbos kariams.
Vida: Kai Silvija pakvietė vykti drauge, labai aiškiai supratau – aš tikrai vyksiu. Ukrainoje sutikau daug nuoširdžių ir pozityvių žmonių. Nors kiekvieną dieną kaukė sirenos – žmonės virtuvėje susikaupę darė savo darbus: be galo apgalvotai, atsidavę ir kruopščiai jie ruošė maisto davinius savo tautos kariams. Negirdėjau riksmų ar prakeiksmų. Ir bendraujant girdėjome tik troškimą gyventi laisvoje ir nepriklausomoje Ukrainoje. Jie nori gyventi taip, kaip mes, – laisvi. Koks šių žmonių ryžtas kovoti iki galo! Mane tai sužavėjo. Tad nepailskime remti Ukrainos tiek aukomis, tiek maldomis.