Tamsi naktis – šešėlių nematyti –
juoda skraiste užklojo juos negrįžtamai,
tik širdyje šviesu – ten Tavo veidas švyti
toks artimas ir toks seniai pažįstamas.
Tamsi naktis – ta nuostabi malonė,
apreiškusi man Tavo šviesų veidą,
kai suradai mane paklydusį kelionėj
ir širdimi Tave regėti leidai.
Tamsioj nakty man dovanojai viltį
sulaukt aušros – to Tavo atėjimo,
ir leidai man suklupus vėl pakilti,
ir sekt Tave nematant ir nežinant,
tamsioj nakty tik girdint žingsnių aidą
ir Tavo mylinčios širdies plakimą –
dėkoju, kad manęs Tu neapleidai,
kad širdyje įsodinai troškimą
sutikt Tave, kol neišaušo rytas,
kol dar naktis – sesuo gerai pažįstama,
kur tamsoje tik Tavo veidas švyti
ir ta šviesa neleidi pasiklysti man.
2010 06 08
Ir vėl naktis
Ir vėl naktis, ir vėl į kalną kelias,
esu ir vėl paklydęs be namų…
Aš nežinau, kodėl taip širdį gelia
ir naktį šią kodėl taip neramu.
Paklydau, Viešpatie – atleisk – sustojau.
To kalno didelio išsigandau –
kaip reiks į jį įkopt, užsigalvojau
ir viską, ką turėjau – praradau.
Ne man vienam tas kelias ir tas kalnas,
per silpnas aš ir neturiu jėgų –
esu tik skruzdėlė ant Tavo delno –
bet su Tavim – man nieko nebaugu.
Tik su tavim nakty keliaut išdrįstu,
Išlaisvintas iš praeities ir ateities –
tik Tu išvest gali iš mano klystkelių
ir kelią žiburiu tamsoj nušviest.
Palaimink, Viešpatie, mane ir mano kelią
ir Tavyje atrasti vėl savus namus
padėk – juk Tu žinai, kodėl taip skaudžiai gelia
man širdį – ir kodėl šiąnakt aš neramus…
2010 06 19
Iš Lino Poniškaičio knygos „Akmuo šuliny“