Spaudimas bažnyčios viduje ir iš išorės paskatino aiškiai apibrėžti bei ginti tiesą - taip gimė teologija. Bažnyčios Tėvai, kurie ėmėsi ginti tiesą, būtent dėl šios priežasties buvo vadinami apologetais. Žymiausi jų buvo Justinas Kankinys, Tacianas, Atenagoras ir Teofilis Antiochietis. Savo apologijas jie iš dalies skyrė valdovams, o iš dalies - pažangiajai visuomenei. Tiesioginis jų tikslas buvo sušvelninti valdžios institucijų bei visos tautos požiūrį į krikščionybę. Jie stengėsi tai daryti, aiškindami tikrąją krikščionybės esmę ir atremdami krikščionims metamus kaltinimus. Apologetai ypač troško, kad krikščioniškas tikėjimas taptų priimtinas išsilavinusioms visuomenės klasėms, pabrėždami krikščionybės racionalumą - jie pateikė krikščionybę kaip aukštąją ir tikrąją filosofiją bei ypač pabrėžė didžias prigimtinės religijos tiesas: Dievą, dorybes ir nemirtingumą. Apie šiuos dalykus jie kalbėjo kaip apie visos tiesos - slypinčios tiek judaizme, tiek helenizme išsipildymą.
Apologetų uždaviniai
Apologetų uždaviniai buvo trejopi: apsaugoti, pulti ir kurti. Jie gynė krikščionybę, pabrėždami, kad jos šalininkams metami kaltinimai yra be pagrindo, jai primetamas agresyvus elgesys visiškai nesuderinamas su Evangelijos dvasia ir nuostatomis, o krikščionybę išpažįstantis asmenys pasižymi moraliniu tyrumu.
Tačiau apologetai nepasitenkindavo tik gynyba - jie taip pat puldavo savo oponentus. Jie kaltino judėjus legalizmu, dėl kurio pastarieji liovėsi pastebėti tai, kas būdinga Įstatymui, ir tuo pat metu laikinus jo elementus vadino pastoviais, bei priekaištavo jiems dėl aklumo, kuris neleido jiems pamatyti, kad Jėzus buvo pranašų žadėtasis Mesijas, įvykdęs Įstatymą.
Puldami pagonybę apologetai atskleidė ją kaip bevertę, absurdišką ir amoralią religiją, ypač pabrėždami mokymą apie daugelį dievų ir lygindami jį su mokymu apie vieną Dievą, visuotinę Apvaizdą, moralinį Dievo įstatymą ir būsimąjį gyvenimą. Tiesa, nors Tacianas beveik nieko gero neįžvelgė graikų filosofijoje, Justinas pripažino joje tam tikrus tiesos elementus, kuriuos jis priskyrė Logosui. Bendras jų raštams būdingas bruožas yra tai, kad juose susipynė bendrasis ir specialusis apreiškimas.
Galiausiai, apologetai jautė pareigą įtvirtinti krikščionybę kaip teigiamą Dievo apreiškimą. Atskleisdami šio apreiškimo tikrovę jie daugiausia rėmėsi pranašų argumentais, o mažesniu mastu - stebuklų įrodymais. Jie nuolat kalbėjo apie krikščionybės plitimą nepaisant pasipriešinimo ir apie tai, kad jos sekėjų gyvenimai keičiasi.
Apologetų mokymas
Pabrėždami Dievo apreiškimo doktrininį pobūdį apologetai ne visuomet aiškiai įžvelgė skirtumą tarp bendrojo ir ypatingojo apreiškimo, ir dažnai jiems nepavykdavo atskirti žmogaus proto vaisių ir atvirai antgamtinių dalykų. Taip vyko todėl, kad krikščionybę jie pernelyg smarkiai vertino kaip filosofiją, nors ir laikė ją vienintele tikrąja filosofija, aukštesne už visas kitas filosofijas, nes jis grindžiama apreiškimu. Harnackas apie tai rašė: „Krikščionybė - tai ir filosofija, ir apreiškimas. Taip teigė visi apologetai, nuo Aristido iki Minucijaus Felikso.“ Į krikščionybę jie žvelgė kaip į filosofiją, nes įžvelgė joje racionalumą ir suprato, kad ji geba atsakyti į klausimus, kurie domina kiekvieną tikrą filosofą. Tačiau tuo pat metu jie laikė krikščionybę tikra antiteze filosofijai, nes jis laisva nuo bet kokių žmonių nuomonių ir supratimų todėl, kad remiasi apreiškimu.
Jie laikė Dievą savaime esančiu, nesikeičiančiu ir amžinu, tuo, kuris yra pasaulio egzistavimo priežastis, tačiau dėl savo unikalumo ir tobulumo gali būti apibūdintas tik taikant neigimo principą. Jiems vargu ar pavyko peržengti Dievo kaip Esančiojo arba Esybės be jokių savybių idėją. Kalbėdami apie Sūnų jie vartodavo terminą Logosas - tai buvo visuotinai priimtas filosofinis terminas, suprantamas visoms kultūros klasėms. Tačiau šio termino vartojimas tuo pat metu rodo, kad Bažnyčia daugiausia dėmesio skyrė dieviškajam ir išaukštinam Kristui, o ne žmogiškajam Jėzui. Apologetai laikėsi ne biblinės Logoso koncepcijos, o greičiau kažko panašaus į Filono Aleksandriečio koncepciją. Jiems Logosas, amžinai egzistuojantis Dieve, buvo tiesiog Dieviškasis protas, o ne asmuo. Lygindami su Kristaus gimimą pasaulio sukūrimu jie teigė, kad Dievas pagimdė Logosą iš savo Esybės, ir tokiu būdu Logosas tapo asmeniu. Savo esme Logosas identiškas Dievui, tačiau dėl savo, kaip asmens, kilmės, Jis gali būti vadinamas kūriniu. Trumpai tariant, pasak apologetų, Kristus yra Dieviškasis protas, priklausantis Dievui, kuriam Dievas suteikė atskirą egzistavimą ir per kurį apreiškė save. „Kaip Dievo protas, - rašė Seebergas, - Jis veikė ne tik kuriant pasaulį Senajame Testamente, bet ir per pagoniškojo pasaulio išminčius.“ Tiesa, reikia ypatingai pabrėžti, kad aplogetų Logosas, kitaip nei filosofų Logosas, buvo asmuo.
Pasak apologetų, Logosas tapo žmogumi, priėmė tikrą žmogaus prigimtį, kurią sudaro siela ir kūnas. Tačiau Jis nebuvo paprastas žmogus, o žmogus ir Dievas, nors Jo dieviškumas buvo paslėptas. Taigi ant kryžiaus kabojo ne paprastas žmogus, o Dievo Sūnus. Labiausia buvo pabrėžiama tai, kad Jis tapo žmonijos mokytoju, o savo prigimtimi Mokytoju jau buvo iki įsikūnijimo. Svarbiausias Jo mokymo turinys - idėjos apie vieną Dievą, naują įstatymą, kuris reikalauja gyventi dorai, nemirtingumą ir ypač - apie prisikėlimą, kuriame slypi atlygis ir bausmė. Kadangi Dievas sukūrė žmogų laisvą, žmogus gali vykdyti Dievo reikalavimus. Malonė slypi tik mokymo ir įstatymo apreiškime. Atrodo, kad Kristus kančia svarbi gal tik kaip Senojo Testamento pranašysčių išsipildymas. Tačiau, kita vertus, apologetai mini ir šios kančios tikrumą bei didelę prasmę: per ją žmogus gavo nuodėmių atleidimą, buvo išlaisvintas iš nuodėmės ir velnio valdžios.
Naujojo gyvenimo kilmę ir šaltinį apologetai suprasdavo kažkaip dualistiškai: iš jų raštų kartais atrodo, kad naujas gyvenimas visiškai priklauso nuo žmogaus laisvo pasirinkimo, o kartais - kad išimtinai nuo laisvos Dievo malonės. Krikštas glaudžiai susijęs su atgimimu ir žymi naujo gyvenimo pradžią. Bažnyčią sudaro Dievo žmonės, tikrasis Izraelis ir Dievo aukščiausiųjų kunigų karta, jai būdinga aukšta moralė, šventa meilė ir pasiryžimas kentėti su džiaugsmu. Apologetai tvirtai tikėjo mirusiųjų prisikėlimu, tačiau kiek skirtingai suprato sielos nemirtingumą (pvz., Tacianas ir Teofilis nemirtingumą laikė atlygiu teisiesiems ir bausme nusidėjėliams, panašiai galvojo ir Justinas). Jų raštuose svarbus vaidmuo tenka ir būsimiesiems Tūkstantmetės karalystės palaiminimams.
Apologetų reikšmė doktrinų istorijai
Apologetų mokymas vertinamas nevienareikšmiškai. Pavyzdžiui, Harnackas ir Loofsas mano, kad apologetai nukrypo nuo teisingo krikščionių Evangelijos supratimo. Jie teigia, kad šie ankstyvieji Bažnyčios Tėvai krikščionybės esmės ieškojo tik racionaliame jos turinyje, o objektyvius apreiškimo faktus, tokius kaip Įsikūnijimas ir Prisikėlimas, vertino tik kaip natūraliojo apreiškimo tiesų patvirtinimus. Jie helenizavo Evangeliją ir pakeitė tikėjimą mokymu, suteikdami krikščionybei intelektualių bruožų (ypač tai pastebima mokyme apie Logosą). Nors tokiame apologetų vertinime yra šiek tiek tiesos, taip pat akivaizdu, kad jį gimdo vienašališkas tik kai kurio jų mokymo vertinimas - minėti teologai neatsižvelgė į visus faktus.
Reikia pripažinti, kad ankstyvieji Bažnyčios Tėvai didelę reikšmę teikė protui ir atskleisdavo racionalias Evangelijos tiesas. Tačiau taip pat verta turėti omenyje, kad:
a) jie rašė apologijas, o ne teologinius veikalus, o apologijos esmė visuomet daugiau ar mažiau priklauso nuo opozicijos;
b) tiesos, kurias jie pabrėždavo, sudaro labai svarbią krikščioniškojo mokymo dalį;
c) jų raštuose yra daug krikščioniškų elementų, kurie visai nesusiję su intelektualiu svarbiausių tiesų įrodinėjimu.
Tuo pat metu reikia pripažinti, kad krikščionybę jie daugiausia pateikdavo filosofijos terminais, pakankamai aiškiai neatskyrė filosofijos ir teologijos, o jų apreiškimo tiesų pateikimas ir ypač mokymas apie Logosą nukentėjo dėl to, kad buvo sumaišytas su graikų filosofija. Tačiau visiškai akivaizdu, kad jie stengėsi teisingai išaiškinti apreiškimo tiesas, nors gal tai ir ne visuomet pavykdavo. Negalima kritikuoti apologetų remiantis vien tik tuo, kad jie bandė racionaliai paaiškinti krikščionybę, nes krikščionybė nėra vien ik religinė patirtis - jai būdintas intelektualus turinys, ir ji yra protinga religija. Iš apologetų raštų visiškai aišku, kad jų krikščionybės koncepcijai vis dar buvo būdingi tie patys trūkumai ir apribojimai, kaip ir Apaštališkųjų Tėvų mokymui. Ypač tai akivaizdu mokyme apie Logosą ir išgelbėjimo kelią (kuriam būdingas moralizmas. Tuo pačiu metu jų darbai ženklina krikščioniškosios teologijos pradžią, nors ir įspraustą į filosofijos rėmus.
Literatūra
1. Scott, The NiceneTheology, pp. 160-178, 208-210, 219-229, 271-275.
2. Moody, The Mind of the Early Converts, pp. 102 -147.
3. McGiffert, A History of Christian Thought, pp. 96-131.
4. Harnack, History of Dogma, II, pp. 169-229.
5. Cunningham, Historical Theology, I, pp. 134-139.
6. Seeberg, History of Doctrines, I, pp. 109-118.
7. Loofs, Dogmengeschiedenis, pp. 72-81.
8. Otten, Manual of the History of Dogmas, I, pp. 110-137.
9. Fisher, History of Christian Doctrine, pp. 61-69.
Bus daugiau
Vertė D. J. iš http://www.reformed.org.ua/2/295/Berkhof
Iliustracijoje: Tacianas kreipiasi į graikus