Kodėl Dievas prikėlė Jėzų iš numirusių? Tai atrodo paprastas klausimas, turintis akivaizdų atsakymą, kurį būtų galima įtraukti į Velykų sekmadienio vaikų viktoriną. Taip pat gali kilti pagunda galvoti apie prisikėlimą, turint minty jo svarbą ateityje. Tačiau skaitydami Pirmąjį Petro laišką atrandame netikėtą Jėzaus prisikėlimo tikslą, kuris turėtų padėti mums čia ir dabar, kai išgyvename kančią ir gėdą.
Pirmasis Petro laiškas prasideda pripažįstant, kad šiame gyvenime mes visi susiduriame su kančia. Petras išduoda, kad šio laiško skaitytojai patyrė įvairių išbandymų ir išmėginimų (1 Pt 1, 6). Jie buvo gėdinami dėl tikėjimo ir kritikuojami dėl moralės (1 Pt 4, 4), nuolat patyrė atstūmimą ir socialinę atskirtį. Tyri ir geri jų darbai priešininkų akyse buvo blogis. Jie kentėjo neteisingai, kentė begalinį sielvartą, bet ištvėrė. Juos įžeidinėjo dėl Kristaus vardo. Jie buvo atstumtieji. Užuot sumenkinęs šiuos sunkumus, sakydamas, kad tai buvo tik laikini ir nereikšmingi sunkumai, Petras šiuos laiško skaitytojų ugningus išbandymus prilygina gyvenimui tremtyje.
Reaguodamas į šią kančią, Petras visgi suteikia vilties, tik gal ne tokios, kokios mes ieškome. Petras teigia, kad kančia patiriant ugningus išbandymus nėra tik netikėtai mus užklupęs lietus. Jis sako: Mylimieji, nesistebėkite, kad degina jus ugnis, lyg jums būtų atsitikę kas keista, nes taip darosi jums išbandyti (1 Pt 4, 12). Kiekvienas Kristaus sekėjas neišvengiamai susidurs su gėda ir socialine atskirtimi, tačiau visgi yra viltis – nes žinome savo Gelbėtojo istoriją!
Pakitęs scenarijus
Petras primena, kad ir pats Jėzus buvo tremtinys. Dievas pasirinko Jį kertiniu akmeniu, bet žmonės Jį atmetė (1 Pt 2, 4–5). Tėvui Jis buvo brangus Sūnus, paskirtas iš anksto numatytam tikslui, tačiau ir Jis patyrė gėdą ir atmetimą. Jo nepriėmė konservatyvūs religiniai vadovai, galingieji politikai ir net Jo paties šeima. Gyvendamas žemėje Jis nebuvo gerbiamas ir neturėjo kur galvos priglausti. Prieš mirtį Jis buvo sumuštas, apspjaudytas, apšmeižtas ir keikiamas. Jis buvo gėdingai nukryžiuotas. Bet kuris visa tai matęs liudininkas būtų pasakęs, kad Jį atmetė ne tik Jo amžininkai ir galingieji, bet kad Jį apleido ir Dievas.
Tačiau po trijų dienų viskas apsivertė – scenarijus pakito. Dievas išteisino savo Sūnų, prikeldamas Jį iš numirusių. Ir per šį Jo prisikėlimą Dievas nori suteikti mums – tau ir man – gyvą viltį, viltį šiai dienai, kai susiduriame su sunkumais ir jaučiamės apleisti (1 Pt 1, 3).
Apaštalas Petras sako, jog per Jėzų mes tikime Dievu. Galbūt nedažnai taip galvojame apie krikščioniškąjį tikėjimą. Visų pirma kalbame apie tikėjimą Jėzumi, kas, be abejo, yra tinkama ir pagrįsta Biblija. Tačiau savo 1-ajame laiške (1 Pt 1, 21) Petras nori pabrėžti, kaip mes tikime Dievu – per Jėzų. Kaip tai veikia? Jei skaitysime toliau, pamatysime, kad Dievas prikėlė Jėzų ir suteikė Jam šlovę tam, kad mes tikėtume ir viltumės Dievu. Tai tikrai netikėtas Jėzaus prisikėlimo tikslas: Jėzus buvo prikeltas, kad mes pasitikėtume ir viltumės Dievu, mūsų dangiškuoju Tėvu.
Štai kaip aš suprantu šio Petro laiško logiką. Suvokdamas, kad mano gyvenimas atspindi Jėzaus gyvenimą, matydamas, kaip mano kančia persipina su Jo kančia, kai suprantu, kad Jis ištvėrė visas kančias, patikėdamas save mūsų ištikimajam Tėvui, kai matau, kad išrinktasis ir brangusis Sūnus buvo kitų atstumtas, aš nesistebiu, kad ir man tenka patirti tą patį.
Žiūrėdamas į Jėzų, savo Karalių, vainikuotą erškėčiais ir iškeltą ant kryžiaus, kai mano paties gyvenimas atrodo tarsi ėjimas per mirties šešėlio slėnį daugybės priešų akivaizdoje, aš vis dar turiu viltį. Aš vis dar galiu pasitikėti mūsų Tėvu, nes žinau, ką Jis padarė dėl Jėzaus. Dievas prikėlė Jį iš numirusių ir sugrąžino Jam neprilygstamą garbę. Jis tai padarė tam, kad aš, išgyvendamas tamsų gyvenimo etapą, susidurdamas su atmetimu, pajuoka ar net fizine kančia, žinočiau – tai ne pabaiga. Nes aš žinau, kaip Dievas elgiasi su savo tarnais. Aš žinau, kaip Tėvas elgiasi su savo Sūnumi.
Kelias, vedantis į šlovę
Tai gan netikėtas atsakymas į mūsų klausimą. Tačiau dėl šio vienintelio „kodėl“ – kodėl Dievas prikėlė Jėzų? – mes galime pasitikėti Juo šiandien, kai patys kenčiame ar patiriame sunkumų. Kai Jėzaus pėdomis einame į kančią, mes žinome, kad taip pat seksime Juo ir iki šlovės. Paskutinį žodį tars ne besityčiojantis ir gėdinantis pasaulis. Ne. Mes būsime išaukštinti ir pagerbti, ir visa tai – iš paties Dievo!
Pirmajame laiške korintiečiams (1 Kor 15, 20) apaštalas Paulius rašo, kad Kristus yra prikeltas iš numirusių – pirmasis (vaisius) iš užmigusiųjų. Jo prisikėlimas ir pašlovinimas yra tik pasaulinio derliaus pradžia. Jis yra prototipas, pirmtakas daugelio kitų, kurie seks Juo ir tikėdami eis tuo pačiu kančios, o vėliau ir šlovės, keliu.
Petras buvo siaubingos Jėzaus mirties ir neprilygstamos Jo šlovės liudininkas, ir jis žino, kad ši gyriaus ir garbės Kristui sugrįžus viltis įgalina mus šiandien ištverti, regis, begalinį atmetimą. Jis žinojo, kad priešnuodis gėdai ir atmetimui yra Dievas, suteikiantis mums garbę ir namus.
Petras, kuris išsižadėjo savo Viešpaties ir dėl užgriuvusios gėdos naštos buvo visai palūžęs, išmoko, kad šlovės viltis gali pakeisti gyvenimą ir padrąsinti liudyti. Ši viltis suteikia jėgų apsivalyti ir šventai bei garbingai gyventi net ir gyvenant tremtyje. Toks užtikrintumas Dievu – kad Jis išaukštins mus kartu su Kristumi ir pamalonins mus savo garbe – įgalina mus gerbti kitus, net ir tuos, kurie mums prieštarauja.
Tokia ateities viltis padeda mums drąsiai skelbti Evangeliją šiomis dienomis, įveikiant socialinį sumišimą ir mūsų norą būti pripažintiems ir įsitvirtinti. Apaštalas Petras sako, kad toks mūsų užtikrintumas gali padėti kitiems priimti Evangeliją, nes jie mato mumyse tą užkrečiančią, gyvą viltį, kuri skatina juos smalsauti – iš kur visa tai?
Iš www.thegospelcoalition.org
vertė Lina Tamonytė