„Užuot gyvenę krikščioniškai, daug krikščionių tik bando taip gyventi“, – sako žinomas JAV pastorius Džonas Ortbergas (John Ortberg). Kuo tai skiriasi? Mėginti ką nors daryti reiškia nuolat blaškytis bei šokinėti nuo vienos „naujovės“ prie kitos. Susidūrę su nauju iššūkiu dažnai sakome: „Pamėginsiu jį įveikti.“ Panašiai mąstome ir išgirdę pamokslą. Pamokslininkas ragina mus būti kantrius, tad mes bandome ramiai reaguoti į trimečio išdaigas arba įkyrų kolegą, neduodantį ramybės darbe. Tačiau mūsų pastangų pakanka tik... iki antradienio.
Deja, daugelyje gyvenimo sričių toks nusiteikimas „pabandyti“ nepadės. Juk vieną rytą atsivertę laikraštį ir perskaitę apie tądien vyksiantį 40 km maratoną nesakome: „Šiandien neturiu jokių svarbių reikalų, todėl pamėginsiu įveikti maratoną.“ Ne, jei nori nubėgti 40 km maratoną, turi ilgai ir kruopščiai tam ruoštis. „Mokytis mąstyti taip, kaip mąsto Jėzus, jausti ir elgtis taip, kaip Jėzus, reikalauja ne mažiau pastangų, nei ruoštis bėgti maratoną ar mokytis skambinti pianinu“, – sako Džonas Ortbergas.
Kažkodėl pradėjome galvoti, kad sekti Jėzumi turėtų būti lengva. Suprantame, kad norėdami pasiekti gerų rezultatų bet kurioje gyvenimo srityje turime būti disciplinuoti ir įdėti daug pastangų, tačiau tų pačių standartų netaikome, kalbėdami apie Kristaus mokinius ar lyderius, nors gal reikėtų taikyti net aukštesnius standartus.
Į krikščionio gyvenimą turime žiūrėti taip, kaip sportininkai žiūri į pasiruošimą varžyboms. Būtinos treniruotės, disciplina, kartojimas, rutina. Būdamas geriausios sportinės formos krepšininkas Maiklas Džordanas (Michael Jordan) sugebėdavo rungtynių pabaigoje pelnyti pergalę lemiančius taškus. Kodėl? Ar todėl, kad rungtynių pabaigoje jis labiau stengėsi? Ne. M. Džordanas galėjo tai padaryti, nes nuolat daug treniravosi. Jis valandų valandas liejo prakaitą treniruočių salėje, kur niekas jo nematė, tobulindamas metimą darant šuolį, metimus nuo baudų linijos, kol galiausiai galėjo tai atlikti beveik automatiškai.
Disciplinuoto gyvenimo pavyzdžiai
Apaštalas Paulius kalbėdamas apie mokinio ugdymą atkreipė dėmesį į sportininkų gyvenimą: Argi nežinote, kad lenktynėse bėga visi, bet tik vienas gauna laimėtojo apdovanojimą? Taigi bėkite taip, kad laimėtumėte! Kiekvienas varžybų dalyvis nuo visko susilaiko; jie taip daro, norėdami gauti vystantį vainiką, o mes – nevystantį (1 Kor 9, 24–25).
Ar pastebite paslėptą Pauliaus mintį? Kaip dar labiau mes turėtume… Sporto varžybose nugalėtojo laukia garbė ir pripažinimas, bet tai trunka vos akimirką... Ar prisimenate pernai metų nugalėtojus? O ką jau kalbėti apie varžybas, vykusias prieš kelerius metus? Bet mes juk siekiame apdovanojimo, kurio vertė neišblės per amžius! Tad turėtume dar įnirtingiau treniruotis, lavintis, kad vis labiau panašėtume į Tą, kuriuo sekame.
Naujajame Testamente apstu disciplinuoto gyvenimo pavyzdžių. Apaštalas Paulius kalba apie statybininką, kuris, norėdamas statyti pastatą ant Jėzaus Kristaus padėto pamato, turi pasirinkti kokybiškas medžiagas. Ką mes pasirinksime: medį, šieną, šiaudus, kurie sudegs Teismo dieną, ar visgi rinksimės tauriuosius metalus (1 Kor 3, 10–15)?
Prieš savo mirtį Paulius ragina savo tikėjimo sūnų Timotiejų perimti Evangelijos skelbimo estafetę. Sunkumų akivaizdoje jis drąsina Timotiejų būti stipriam Viešpaties malone. Paulius pateikia ne vieną patarimą ir pavyzdį, kurie turėtų formuoti Timotiejaus požiūrį į tikėjimą: (1) paklusk Viešpačiui kaip geras karys, esantis po aukštesnio karininko valdžia; (2) disciplinuok save, kaip tai daro sėkmingi, pagal taisykles rungtyniaujantys sportininkai; (3) sek sunkiai dirbančių žemdirbių, kurie gauna savo darbo vaisių, pavyzdžiu (2 Tim 2, 3–6).
Kitaip tariant, norėdami tapti gerais Jėzaus Kristaus mokiniais, turime laikytis įtempto treniruočių grafiko. Kad būtume panašūs į Jėzų, turėsime įdėti gal net daugiau pastangų ir labiau disciplinuoti save, nei siekdami gauti universiteto baigimo diplomą, tapti smegenų chirurgu ar garsiu muzikantu. Norėdami ką nors pasiekti bet kurioje srityje, turime nuolat paklusti ir judėti vis ta pačia kryptimi.
Pakalbėkime apie Kristaus sekėją, Kristaus mokinį, žvelgdami iš šios perspektyvos.
Lavintis siekiantis asmuo siekia išsiugdyti ir praktikuoja dieviškus įpročius. Laiške efeziečiams Paulius rašo: Juk iš Jo girdėjote ir Jame išmokote, – nes tiesa yra Jėzuje, – kad privalu atsižadėti (kasdien, nuolatos) senojo žmogaus ankstesnio gyvenimo būdo (įpročių), žlugdančio apgaulingais geismais, atsinaujinti savo proto dvasia ir apsirengti (kasdien, nuolatos) nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume (Ef 4, 21–24). Paulius mums sako, kad reikia „nusivilkti senus drabužius“ – atsisakyti senų įpročių ir „apsivilkti naujus drabužius“ – ugdytis naujus įpročius, būdingus dievotam gyvenimui.
Taigi Paulius parodo principą, kaip išsiugdyti dieviškus įpročius – viena pakeičiama kitu, ir pateikia penkis konkrečius pavyzdžius: (1) atmesti melą ir kalbėti tiesą (25 eil.); (2) nepykti, bet siekti taikos (26–27 eil.); (3) nevogti, bet atsidėti darbui (28 eil.); (4) atsisakyti bjaurių žodžių bei kalbų ir kalbėti tai, kas ugdo bei teikia malonę (29 eil.); (5) kartėlį, pyktį ir riksmus pakeisti malonia kalba (31–32 eil.). Tai mūsų kasdienė kova. Paklauskite savęs: ko turėčiau atsižadėti? Kokią elgseną galėčiau pakeisti Dievui patinkančiais įpročiais?
Mes vadiname tai dvasinių disciplinų praktikavimu. Dvasinės disciplinos – tai įpročiai arba praktikos, kurios paruošia mus visa keičiančiam Šventosios Dvasios darbui. Gali atrodyti, kad dvasinių pokyčių galime pasiekti ir patys, jei tik laikomės tinkamų įpročių ar savo gyvenime praktikuojame dvasines disciplinas. Džonas Ortbergas, panaudodamas vaizdingą metaforą, padeda mums suprasti dvasinių disciplinų vaidmenį. Jis sako: „Pasvarstykite, kuo skiriasi motorinės valties ir burlaivio vairavimas? Motorinė valtis yra varoma motorinio variklio (savo) sukurtos jėgos. Panašiai ir mes galime mėginti stumtis į priekį savo pačių jėgomis. Tačiau krikščionio gyvenimas labiau panašus į burlaivį: burlaivio kelionė labai priklauso nuo vėjo, kuris pučia, kur nori ir kada nori. Kaip burlaivio vairininkai mes galime tik laikyti vairą bei iškelti bures, tačiau negalime vėjo priversti pūsti. Taigi norėdami praktikuoti dvasines disciplinas, turime iškelti bures, kad pagautume Dvasios vėją. Kitaip tariant, pačios dvasinės disciplinos neturi jokios jėgos, kuri padėtų mums panašėti į Kristų, tačiau jas praktikuodami mes galime susitikti su Dievu, kuris ir keičia mūsų gyvenimą.
Keli patarimai
Štai keli pastoriaus ir filosofo Dalaso Vilardo (Dallas Willard) patarimai.
Įsižiūrėk. Visų pirma mokinys turi turėti viziją. Krikščionio lyderio vizija turi būti orientuota į šventą gyvenimą, panašų į Kristaus, į gyvenimą Dievo karalystėje. Dalasas Vilardas sako, kad augant ir panašėjant į Kristų svarbu siekti dviejų tikslų. Pirmasis atveda mus į vietą, „kur mes gėrimės ir kasdien žavimės ta realybe, kurią Dangiškasis Tėvas atvėrė per Jėzų Kristų, kur mes įsitikiname, kad Jo geriems ketinimams nėra ribų ir kad Jis turi galią tai įgyvendinti […]. Kai nuolat mąstysime apie didį ir nuostabų Dievą, įveikę visas vidines kliūtis, natūraliai atsakysime: „Padarysiu viską, ką Tu man sakei.“
Lavink troškimą. Išvydus švento gyvenimo grožį, natūraliai turėtume trokšti gyventi šioje Karalystės realybėje. Ketinimas, intencija – tai sprendimas paklusti ir gyventi, nuosekliai priimant Karalystės gyvenimo tikrovę, sąmoningai priimant šią viziją kaip mūsų tikrovę. Kaip tai padaryti? Tai turi lydėti disciplina, kuri formuoja mūsų dvasinį gyvenimą.
Antrasis tikslas, siekiant panašėti į Kristų, yra paskirti savo kūną Šventosios Dvasios darbui. Apaštalas Paulius kviečia mus aukoti savo kūnus „kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką“ – tai yra mūsų sąmoninga tarnystė (Rom 12, 1). Sportininkai nuolat treniruodamiesi kartoja tuos pačius pratimus, kol jų kūnai išmoksta reaguoti automatiškai. Atletai tai vadina „raumenų atmintimi“. Dvasinės disciplinos kuria dvasinių raumenų atmintį. Siekdami per laiką išlavinti kūną reaguoti automatiškai, siekiame tikslo jausti, mąstyti ir veikti taip, kaip Jėzus. Džonas Ortbergas rašo: „Sekti Jėzų reiškia siekti, kad gyvenimas suktųsi apie veiklas, kurios padeda gyventi ragaujant Dvasios vaisius. Dvasinės disciplinos krikščionio gyvenimui tokios pat svarbios, kaip treniruotės sportininko gyvenime.“
Pasitelkite veiksmingas priemones
Jei norime, kad mūsų kūnai paklustų Šventosios Dvasios impulsams, pirmiausia mums reikia sulaužyti „blogus ir netinkamus kasdienio gyvenimo įpročius, kuriuos įgijome gyvendami nuo Dievo nutolusiame pasaulyje“. Kaip mums tai padaryti? Turime pakeisti dvasinių raumenų atmintį, mokydami juos naujų, Dievui patinkančių dvasinių įpročių. Tai padaryti mums padės susilaikymo ir įsitraukimo disciplinos.
Tapti jautriam „blogio ir neteisybės modeliams“ padeda susilaikymo disciplinos: vienatvė ir tyla. Vienatvės disciplina kviečia kuriam laikui atsiskirti nuo žmonių, atsisakant bet kokių dėmesį blaškančių garsų (tyla dar labiau sustiprina efektą). Kodėl šie du dalykai tokie svarbūs? D. Vilardas sako, kad mums įprastos disciplinos turi būti sulaužytos. O kai nurimstame, mes susiliečiame su tuo, kas paprastai nuo mūsų yra paslėpta. Knygos „Kvietimas į vienatvę ir tylą“ autorė Ruth Haley Barton naudoja įvaizdį, kurį vienų rekolekcijų metu jai perdavė jos dvasinis vadovas. Į rekolekcijų centrą ji atvyko įsitempusi, jai buvo sunku nurimti ir būti tyloje. Tuomet jos dvasinis vadovas pasakė, kad jos gyvenimas panašus į sraunią upę – ji gyvena tokiu sparčiu tempu, kad jos gyvenimo vanduo nuolat drumzlinas. Visas dumblas nusės ant dugno ir gyvenimo vanduo taps tyras tik tuomet, jei ji nurims ir pasitrauks į tylą. Kai asmuo pasitraukia į vienumą, į tylą, visas purvas nusėda ant dugno ir vanduo tampa skaidrus.
Susilaikymo disciplina paruošia mus įsitraukimo disciplinai. Vienatvė ir tyla paruošia mūsų sielas Dievo žodžiui. Šios disciplinos yra tarsi arklas, kuris verčia vagą po vagos kietoje mūsų širdies dirvoje. Tuomet mes priimame Dievo žodžio sėklas į savo protą ir dvasią, o tai galiausiai pradeda formuoti ir automatines mūsų reakcijas. „Tylai atlikus savo darbą, svarbu studijuoti. Visas mintis nukreipkime į Dievą ir Jo karalystę – įsižiūrėkime. O Dievo žodžio studijos visuomet sužadins garbinimą.“
D. Vilardas pastebi, kad studijuoti nereiškia surinkti informaciją. Tai siekis perimti Dievo charakterį, kuris paveiks mūsų mintis, jausmus ir elgesį. Jei įsižiūrėsime į Dievo gerumą, tai natūraliai ves mus prie garbinimo. Dievo žodžio nagrinėjimas veda prie garbinimo. Baigęs kalbėti apie Dievo išpirkimo planą, Paulius Laiško romiečiams 11 skyriaus pabaigoje spontaniškai ima laiminti Dievą, Jį garbindamas: O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Kokie neištiriami Jo teismai ir nesusekami Jo keliai! (Rom 11, 33).
Jei norime lavėti, visų pirma turime pasitelkti priemones, kurios padės mums nuolat prieš save matyti gerą ir visagalį Dievą bei įkvėps norą keisti gyvenimą pagal naujai suvoktą realybę.
Stiprinti krikščionio sielą
Vienas patyrimas paskatino mane peržiūrėti savo vadovavimo būdą ir naujai įvardyti prioritetus. Tai įvyko 1993 metų vasarą. Penkerius metus tarnavęs vyresniuoju pastoriumi kaip dovaną gavau kelias dienas šabo poilsiui. Tai buvo mano pirmasis šabo poilsis, todėl nežinojau, kaip deramai išnaudoti šį laiką. Bažnyčios, kurioje tarnavau, narys paragino mane trims dienoms išvykti į tylos rekolekcijas. Atrodė, kad tai puiki mintis šabui, bet mane ji labiau gąsdino, nei džiugino. Pagalvojau: „Ką turėčiau daryti per tokį ilgą tylos laiką? Ar po valandos manęs nepradės kankinti nuobodulys? O juk lauktų dar 71 valanda! Ar ir valgyti turėčiau tyloje? Bet juk man taip patinka bendrystė prie stalo.“
Įprotis apmąstyti. Visgi nutariau priimti iššūkį ir užsiregistravau į netoliese esantį rekolekcijų centrą. Esu tikslo siekiantis žmogus, todėl išvykau ten klausdamas: „Viešpatie, kokia Tavo vizija mūsų bažnyčiai ateinantiems penkeriems metams?“ Atrodė, kad tai puikus klausimas, – juk ėjau vyresniojo pastoriaus pareigas. Lyderiams reikia vizijos. Juk lyderystė didžiąja dalimi yra žmonių vedimas į kokį nors tikslą. Tad puiki mintis vesti žmones ten, kur nori Viešpats. Tačiau būdamas tyloje, didžiąją laiko dalį leidžiant medžių paunksmėje bei ramiai vaikštinėjant, Viešpats tyliai mane pertraukė ir švelniai pasakė: „Gregai, turėtum klausti ne ką esu tau numatęs, bet koks tavo požiūris į mane?“ Tai visai kitoks klausimas!
Šis klausimas vis dar skamba mano galvoje. Jis paskatino mane kitaip pažvelgti į gyvenimą – taip, kaip iki tol nedrįsau. Turėjau savęs paklausti: ką mano gyvenimas kalba kitiems apie Dievą, kuriam sakausi tarnaująs ir kuriam atstovauju? Ir, tiesą pasakius, man nepatiko tai, ką pamačiau. Pasikalbėjau su keliais pažįstamaisiais, kurie štai kaip mane apibūdino: „Tu įsitempęs ir nepasiekiamas.“ Buvau tikslo siekiantis žmogus, todėl ir kitus įtraukdavau padėti man įgyvendinti bažnyčios viziją. Mane supantys žmonės pernelyg greitai tapo įrankiais mano siekiams įgyvendinti.
Kai pradėjau save tirti, mane užgriuvo klausimų lavina: ką kitiems kalba mano gyvenimas? Ar mano santykiai su Kristumi džiaugsmingi ir ar aš perduodu tai kitiems? Turiu pripažinti, jog mažai kas pasakytų, kad mano gyvenimas džiaugsmingas. Tai mane pribloškė. Kokia mano gyvenimo prasmė, jeigu mano gyvenimas nekalba apie tai, kad bendraudamas su Kristumi aš atradau pasimėgimą? Programos, planai, tikslai, svajonės, biudžetai, pastatai – kam visa tai?
Įprotis švęsti šabą. Tąkart po šabo poilsio grįžau apsisprendęs gyventi kitu tempu ir susidėlioti gyvenimo įvykius taip, kad gyvenčiau patirdamas Jėzaus Kristaus teikiamą pilnatvę. Pradėjau praktikuoti dvi dvasines disciplinas – siekiau, kad jos kiek įmanoma greičiau taptų neatskiriama mano gyvenimo ritmo dalimi. Pirmoji disciplina – kas savaitę švęsti šabą. Deja, buvau apleidęs šią praktiką, kaip ir dauguma šių dienų krikščionių lyderių. Man buvo sunku atidėti visus darbo reikalus – darbas lengvai įsiverždavo į numatytą mano laisvadienį. Tačiau švęsti šabą reiškia liautis dirbus ir ilsėtis. Apsisprendžiau vieną dieną per savaitę visiškai nedirbti.
Apsisprendžiau netapatinti savęs tik su vadovavimu, su darbu, net jei ir dirbu pagal pašaukimą. Visų pirma ir svarbiausia tai, kad aš esu mylimas Tėvo vaikas ir noriu gyventi taip, kad mano gyvenimas patiktų Tėvui. Tad apsisprendžiau per šabą daryti tai, kas į mano gyvenimą įneštų daugiau gyvybės. Pavyzdžiui, pradėti dieną, pasineriant į skaitymą ir apmąstymus, nesusijusius su mano pamokslu. Kartais šį patyrimą praturtindavau rašymu. Pradėjau važinėti dviračiu. Užsidėdavau šalmą, sėsdavau ant kalnų dviračio ir pasileisdavau dulkinais, palei geležinkelio bėgius vedančiais keliais. Tai buvo jaudinantis patyrimas.
Teko žengti didelį tikėjimo žingsnį, jog įprasčiau švęsti šabą. Kad poilsio diena būtų netrukdoma, turėjau perkelti laisvadienį iš penktadienio į ketvirtadienį. Visgi buvo ir su šiuo perkėlimu susijusi problema – man reikia paruošti pamokslą. Prisipažinsiu, kad tai darau itin kruopščiai ir negaliu atsipalaiduoti, kol pamokslas iki galo neparuoštas. Esu kaip buldogas, kuris kovoja, kol „pargriauna priešininką ant žemės“. Laisvadienį perkėlus į ketvirtadienį, reiškė, kad penktadienį turėčiau vėl prisėsti prie pamokslo ir baigti jam ruoštis. Mėgstu planuoti, todėl kilo klausimas, ar pajėgsiu atsiriboti nuo mąstymo apie pamokslą ketvirtadienį? Norint gyventi sveiką, džiaugsmą teikiantį ir Dievo planą atitinkantį gyvenimą, turi atsirasti poilsio diena, o tam reikia žengti ne tik pasitikėjimo, bet ir paklusnumo žingsnį.
Įsitikinau, kad Dievas yra ištikimas. Jis suteikė man malonės bent dieną negalvoti apie tai, kas paprastai neduodavo ramybės visą savaitę. Viešpats metė man iššūkį pasitikėti Juo ir Jam paklusti, sakydamas: „Gregai, ar gali pasitikėti manimi, kad būsiu ištikimas savo Žodžio mokymui, jeigu tu gyvensi pagal mano Žodį?“
Įprotis pasitraukti į tylą ir vienumą. Mano pirmasis šabo poilsis buvo labai veiksmingas ir atnešė didelių pokyčių, todėl nusprendžiau, kad ši praktika turi tapti ilgalaikio gyvenimo ritmo dalimi. Po vasaros šabo poilsio grįžau tvirtai apsisprendęs kas tris mėnesius 36–48 valandoms pasitraukti į vienumą. Atsiverčiau kalendorių ir suplanavau savo pasitraukimą vienumon tais savaitgaliais, kai sekmadienį man nereikės pamokslauti. Tai nebuvo lengva. Atrodė, kad tinkamiausios dienos – pirmadienis ir antradienis, tačiau būtent tomis dienomis vykdavo kassavaitiniai susitikimai su bažnyčios darbuotojais, kitos savaitės tarnavimui ruošdavosi šlovintojų komandos. Visuomet atsirasdavo kas nors svarbaus, kas kėsinosi į mano laiką, kurį ketinau praleisti vienas su Dievu. Tačiau kalendoriuje iš anksto pažymėdavau dienas, kai vyksiu į „atokvėpio salą“, ir tą laiką ypatingai kruopščiai saugojau. Tai man tapo „laiku vienumoje, kai nereikia niekur skubėti“. Kaip tai priešinga visai mūsų kultūrai! Kai ši praktika tapo įprasta, išmokau greičiau nurimti ir panirti į tylą.
Įprotis medituoti ir rašyti dienoraštį. Mano gyvenime prisikaupdavo sudėtingų problemų. Aš atnešdavau jas Viešpačiui maldoje ir aprašydavau dienoraštyje. Tai, kas atrodė sudėtinga, būnant vienumoje su Dievu pasirodydavo paprasta. Melsdamasis vienumoje buvau raginamas dažniau kreipti dėmesį į žmones, kuriuos gyvenime paprastai aplenkdavau. Man ėmė patikti pasivaikščiojimai su giesmynu rankoje, giedant Viešpačiui. Kai ėmiau kasdien stengtis išplėšti bent kelias ramias minutes, vienu prisėdimu galėjau perskaityti daugiau Rašto, ne tik pastraipą ar dvi.
Po šabo jaučiausi atsigavęs. Ėmiau aiškiau matyti, kas esu. Pailsėjęs pajutau, kad iš manęs plūsta šiluma ir gyvybė. Jaučiausi tarsi būčiau saulės spindulius sugėrusi uola, kuri, nakčiai atėjus, išspinduliuoja visą šilumą kitiems.
Apibendrinkime
Kiekvienas turėtume pamąstyti ir atsakyti į šiuos klausimus: ar pažvelgus į mano gyvenimą, matosi, jog aš džiaugiuosi Jėzumi? Ar mane džiugina bendravimas su Dievu? Ar tarp visų veiklų savo gyvenime skiriu laiko Jam, kad dar labiau Jį pažinčiau ir mylėčiau?
Apreiškimo knygoje Jėzus sako Efezo bažnyčiai: Bet Aš turiu prieš tave tai, kad palikai savo pirmąją meilę (Apr 2, 4). Ar tai galima pasakyti ir apie tave? Galbūt aiškiai matai, koks yra Kristaus charakteris, galbūt trokšti tapti tokiu lyderiu kaip Jis. Pamąstyk, ką darai, kad saugotum ir puoselėtum santykius, nuo kurių ir prasideda tikroji krikščioniška lyderystė? Koks tavo tarnystės tikslas, jeigu žmonės nemato, kaip mes džiaugiamės bendravimu su Kristumi? Ir kokia mūsų krikščioniško gyvenimo prasmė, jeigu mes patys tuo nesidžiaugiame?
Parengta iš knygos „Leadership Essentials“.
Vertė Rolandas Greičiūnas