491 | 2014 12 04 | Apie Izraelio valstybę

Koks jūsų požiūris į dabartinę Izraelio valstybę? Ar taip pildosi Biblijoje, Ezechielio knygoje, užrašyta pranašystė apie kaulų slėnį? Jei taip, koks turėtų būti krikščionio požiūris į dabartinį Izraelio ir Palestinos konfliktą? Ar tikrai, nepaisant visko, krikščionis turi palaikyti Izraelį (toks įsitikinimas labai paplitęs Amerikoje)? Mano nuomone, Izraelis yra agresorius.


Vytas, 20 metų


Dėkui už klausimą. Izraelio ir Palestinos santykiai yra sudėtingas klausimas, reikalaujantis įsigilinti į šių tautų tarpusavio santykių istoriją ir kultūrinius-religinius jų skirtumus. Matyt, kaip ir kiekviename šalių konflikte, esama visko - gero ir blogo iš abiejų pusių.

Tačiau krikščionys susiduria dar ir su dvasinio požiūrio į etninius žydus ir Izraelio valstybę dilema. Ar teologiškai teisinga ir bibliškai pagrįsta manyti, kad Izraelio valstybė ir žydai vis dar turi išskirtinį vaidmenį paskutiniųjų laikų Dievo numatytame scenarijuje? Atsakymas į šį klausimą priklausys nuo to, pro kokius „akinius“ žvelgsime į šią situaciją.

XX amžiuje išpopuliarėjusio dispensacinio preliminarizmo atstovai teigia, kad Biblijoje yra neišsipildžiusių pažadų ir pranašysčių, skirtų vien tik žydams, Izraeliui. Jei taip yra iš tiesų, tada įvykiai Palestinoje įgyja „dvasinį“ pobūdį ir gali būti aiškinami kaip pranašysčių išsipildymas. Pavyzdžiui, Izraelio valstybės atsiradimas gali būti suprantamas kaip jūsų paminėtos pranašystės apie atgyjančius kaulus išsipildymas (Ez 37, 1-14). Pradžioje kūnai yra be dvasios (8 eil.), kas gali būti suprasta kaip fizinis-politinis Izraelio valstybės atstatymas, o vėliau tikimasi viso jo dvasinio atgimimo (14 eil.). Taip pat tikima, kad antrasis Kristaus atėjimas vyks dviem etapais, kuriuos skirs vadinamasis didžiojo suspaudimo laikotarpis. Kadangi Bažnyčia bus paimta (pirmoji atėjimo fazė), didžiojo suspaudimo laikotarpiu, iki Kristaus atėjimo (antroji atėjimo fazė), Dievas veiks per Izraelio tautą. Po pergalės prieš Antikristą įsiviešpataus tūkstantmetė karalystė, kurios metu išsipildys visi su žydų tauta susiję pažadai. Taigi, dispensacionalistai mano, kad Dievas vis dar turi biblinių įsipareigojimų etniniams žydams ir išskirtinių lūkesčių, susijusių su Izraelio valstybe.

Tačiau kokiu pagrindu? - klausia šio požiūrio oponentai, abejojantys tiek „dvifaziu“ Kristaus atėjimu, tiek pažodine „tūkstantmečio“ (Apr 20, 2-7), apie kurį neužsimenama nei Senajame Testamente, nei dar kurioje nors Biblijos vietoje, interpretacija.

Amilianistinės pozicijos atstovai laikosi nuomonės, kad tūkstantmetis nėra konkretus metų skaičius, bet simbolinis Bažnyčios, arba malonės, metas po pirmojo prisikėlimo (Apr 20, 4-6), ką jie supranta kaip dvasinį tikinčiųjų atgimimą ir laiką, kai šėtonas bus surištas, kad galėtų būti skelbiama Evangelija (dabartinis laikas). Šio, labiau klasikinio, požiūrio atstovai (Augustinas, Kalvinas, Liuteris) pabrėžia Naujojo Testamento mokymą, kad pagonis ir žydus skyrusi priešiškumo siena buvo Kristuje sugriauta (Ef 2, 14-15), kad Senojo Testamento pažadai išsipildė Jėzuje Kristuje (Apd 13, 32-33; 2 Kor 1, 20), o senoji Sandora pakeičiama Naująja (Hbr 8, 13). Bažnyčia yra tikroji Dievo tauta (1 Pt 2, 9) ir Dievo Izraelis (Gal 5, 16).

Paulius moko, kad ne visi, kilę iš Izraelio, priklauso Izraeliui (Rom 9, 6), taigi tik tie, kurie yra Kristaus. Ir toliau Paulius sako, jog tada (tikslesnis vertimas - tokiu būdu, nes gr. houtos - tokiu būdu) bus išgelbėtas visas Izraelis (Rom 11, 26). Kokiu būdu? Per pagonių tikėjimo sukeltą pavydą (Rom 11, 11). Kada tai įvyks? Ar turimas omenyje koks nors konkretus istorijos momentas? Nebūtinai. Greičiausiai Paulius kalba apie visus per istorinį laikotarpį malonės išrinktus (malonės išrinktas likutis - Rom 11, 5) ir išgelbėtus žydus.

Laikantis antrojo požiūrio - neslėpsiu, jis man asmeniškai yra labiau priimtinas, - nebūtina į dabartinį Izraelį žiūrėti per pranašysčių pildymosi prizmę, bet žiūrėkime į jį kaip į turtingą ir labai pamokančią istoriją turinčią tautą, kurią reikia gerbti, mylėti ir skelbti jai Evangeliją. Nemanau, kad besąlygiškas žydų aukštinimas, o palestiniečių kaltinimas (arba atvirkščiai) būtų teisingas. Juolab, kad tiek tarp palestiniečių, tiek tarp žydų yra mūsų brolių ir seserų Kristuje, kuriems labai reikia mūsų palaikymo ir maldų.

Tokie būtų mano pasvarstymai šiuo klausimu.

Pastorius Darius Širvys


 



Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas