Aš tikiu ateities malone ir noriu padėti jums kovoti su įvairiomis baimėmis, kurios aplanko pasitinkant gyvenimo saulėlydį. Apžvelgsime devynias baimes, kurioms įveikti pateiksiu biblinių priešnuodžių. Šie priešnuodžiai veikia tikint ir pasitikint Viešpačiu, be tikėjimo jie neveiks. Tačiau tikint jie veiks, ir baimė bus nugalėta. Metui atėjus, mes visi išeisime būti kartu su Jėzumi, bet šioje žemėje mums likusį laiką galima nugyventi be baimės. Tokia yra mano viltis.
Gyventi pasikliaujant ateities malone
Krikščionio gyvenimą aš įsivaizduoju tarsi dieviškos malonės srovę, atitekančią į mane iš ateities. Ji liejasi iš ateities į dabartį ir kriokliu leidžiasi į rezervuarą. Šis rezervuaras vis pilnesnis ir pilnesnis, vadinasi, žvelgiant į praeitį mūsų dėkingumas turėtų vis augti, tiesa?
Dievo malonė niekada nesiliaus tekėjusi. Laiške efeziečiams skaitome vienas nuostabiausių Biblijos eilučių! Bet Dievas, apstus gailestingumo, iš savo didžios meilės, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, atgaivino kartu su Kristumi, – malone jūs esate išgelbėti, – prikėlė ir pasodino danguje Kristuje Jėzuje, kad ateinančiais amžiais savo gerumu parodytų mums beribius savo malonės turtus Kristuje Jėzuje (Ef 2, 4–7).
Kaip jūsų širdis reaguoja į tą iš ateities tekančią srovę ir žvelgdama į tą kupiną praeities rezervuarą? Širdis turėtų būti pilna dėkingumo, žvelgiant į praeitį, ir kupina tikėjimo, žvelgiant į ateitį. Štai kodėl vadinu tai tikėjimu ateities malone.
Kalbu apie ateitį, kuri bus už penkių minučių ar už valandos, kai baigsime kalbėtis. Ar Dievas išlaikys mane, ar Jis išlaikys mane tai valandai? Tikiu, kad malonė aplanko akimirksniu kaip palaikanti Dievo jėga – laisva ir maloninga. Ji išlaiko mus kiekvieną akimirką – pasitikėkime Dievu.
Keturi tikėjimo vaisiai
Kalbėdamas apie ateities malonę ir tikėjimą ja, tikiu, kad Šventajai Dvasiai veikiant jūsų gyvenime įvyks keturi dalykai:
Pirma, augant ir vis labiau pasitikint Dievo pažadais, jūsų širdyje ims trykšti džiaugsmo šaltinis, vadinamas „tikėjimo džiaugsmu“ (Fil 1, 25). Jei jūs pasitikite, kad Dievas jumis rūpinasi, esate žymiai laimingesni, nei tada, kai Juo nepasitikėjote. Tad jūs tikrai būsite kupini džiaugsmo.
Antra, kai jūs džiaugsitės Viešpačiu, Dievas bus pašlovintas! Tik tai bus dar nematoma šlovė, nes džiaugsmas slypės tik jūsų širdyse. Visgi tai gali prasiveržti į išorę. Dievas mato jūsų džiaugsmą ir yra pagerbtas, kai jūs tikite Jo pažadais ir džiaugiatės. Jis žvelgia šypsodamasis ir sako: „Šis džiaugsmas mane išaukština.“ Dievas labiausiai pašlovinamas, kai mes esame Juo patenkinti ir Juo gėrimės, – tai mano gyvenimo šūkis.
Trečia, jeigu jūs turite šį džiaugsmą ir Dievas yra pašlovintas, tada jūs esate laisvi galvoti apie kitus žmones, ne tik apie savo varganą senatvę. Mes esame linkę bendrauti, bet dažnai susitikę kalbame tik apie tai, kaip mums skauda... Sakome: „Blogai matau, nebe taip gerai girdžiu, skauda sąnarius, sutrikęs virškinimas... Viskas netvarkoj...“
Noriu, kad jūs, nesvarbu, kur gyvenate, būtumėte laisvi tarnauti. Jei manote, kad gyvenimą baigsite senjorų namuose, gerai – vargstančių žmonių yra visur, o jūs galbūt esate net kiek stipresni už juos ir galite nuveikti ką nors gero. Jūs galite jiems pagelbėti, juos pradžiuginti ar padrąsinti. Kaip svarbu nebūti susitelkus tik į save ir patarnauti kitiems!
Ketvirtas vaisius – savo darbais viešai pagarbinti Dievą. Tai jau regima. Tegul jūsų geri darbai šviečia! Dievas tikrai bus pašlovintas, kai būsite laisvi nuo savanaudiškumo ir pasiruošę pagelbėti kitiems. Ir tai nebūtinai turi brangiai kainuoti.
Viliuosi, kad sustiprintas tikėjimas padės pasiekti šių keturių tikslų, tad dabar galime apžvelgti ir senatvėje dažnai aplankančias baimes.
1. Visiems būdinga senėjimo baimė
Baimė pasenti – viena bendriausių žmonių baimių. Belis krito, Nebojas guli sutrupintas. Išgabenami stabai, pakrauti ant gyvulių. Jie – sunki našta juos nešantiems. Jie pažeminti ir sutrupinti, negali išsigelbėti, bet patys nešami į nelaisvę (Iz 46, 1–2).
Ar matote šį paveikslą? Įvairūs dievai reikalauja juos palaikyti ir sako: „Tu esi vergas. Tu man tarnauji. Man reikia tavo pagalbos. Imk mano vežimėlį ir mano stabą, ir vežk, kur paliepsiu.“ Tai nėra geroji naujiena. Dauguma pasaulio religijų veikia būtent šiuo principu, bet ne krikščionybė (ar teisingai suprastas judaizmas).
Klausykite manęs, Jokūbo namai [arba senjorų grupele bažnyčioje] ir Izraelio likuti. Aš jus nešioju ir globoju nuo užgimimo (Iz 46, 3). Matote, nešame ne mes. Tai mes esame Dievo nešami. Ar tikite tuo?
Prieš septyniasdešimt septynerius metus Dievas „išnešė“ Džoną Paiperį iš Rūtos Paiper įsčių. Nuo tada Jis mane ir nešioja. Niekaip negalėčiau gyventi be amžinojo Dievo rankų.
Aš esu Tas, kuris nešiosiu jus ir jūsų senatvėje. Tai dariau ir toliau darysiu: nešiosiu ir globosiu jus (Iz 46, 4). Jis nori, kad suprastume: „Aš jus nešiosiu ir globosiu!“
Amžinasis Dievas yra tavo apsauga, Jo rankos – tavo prieglauda (Įst 33, 27). Tikėjimas tai jaučia ir išgyvena. Tačiau jeigu jums sunku tuo patikėti ir tai pajausti, pažvelkite į šią eilutę: O Dievas gali jus gausiai apdovanoti visokeriopomis malonėmis, kad visada ir visais atžvilgiais būtumėte aprūpinti ir turtingi kiekvienam geram darbui (2 Kor 9, 8).
Jūsų fizinės jėgos vis senka, tiesa? Silpsta kūnas, silpsta regėjimas, klausa, atmintis – viskas nyksta. Mūsų kūnai po truputį miršta. Mes visi mirsime, jei Jėzus, kuriam sakome: „Ateik, Viešpatie Jėzau!“, greitu metu neateis.
Bet aš tikiu, jog 2 Laiško korintiečiams 9 sk. 8 eil. pažadėta, kad kiekvienam geram darbui, kurio Dievas iš jūsų tikisi, jūs turėsite ir reikalingus išteklius – protinius, fizinius, finansinius išteklius ir pakankamai meilės. Jis nesitiki, kad darysite tai, kam reikalingų išteklių neturite. Ir tuos reikalingus išteklius suteikia Dievas. Ne aš padedu Dievui, bet Jis aprūpina viskuo, ko reikia. Be to, jei sakote: „Dieve, nebegaliu daryti to, ką dariau anksčiau“, nemanykite, kad Dievas sakys: „Tu turėtum tęsti daryti tai, ką darei anksčiau...“ Ne. Jis to nenori ir to nelieps. Jis sako: „Daryk tai, ką gali.“ Darykite, ką galite, ir tam užteks išteklių. Taigi nereikia bijoti – Jis jus neš ir suteiks malonės tam, ką turite padaryti.
2. Sunkių sprendimų baimė
Antroji labiausiai paplitusi turbūt yra sunkių sprendimų baimė. Paminėsiu keletą situacijų. Vienas iš tokių sudėtingų sprendimų yra apsispręsti, kur gyventi. Daug žmonių sendami turi apsispręsti: ar jie liks gyventi savo namuose, ar kraustysis kur nors kitur.
Nelengva nuspręsti ir ką veikti. Galbūt galvojate: „Ką man veikti? Daug ko nebepajėgiu. Bet ką aš galiu daryti? Yra trys ar keturi skirtingi dalykai, kuriuos galėčiau daryti, bet ko imtis? Kokie mano santykiai su vaikais ir anūkais? Jie nenori, kad būčiau šalia, manęs nemėgsta... Jie mano, kad priklausau kažkokiam kultui...“ Mes juokiamės, bet tiems, kuriuos anūkai vos pakenčia, nejuokinga.
Taigi, kaip jūs bendraujate? Mes su žmona dažnai tariamės: „Gal turėtume parašyti žinutę telefonu? O gal paskambinti ir pasikviesti vaikus į svečius? Ką mes turėtume daryti?“ O ką daro meilė?
Štai apie ką aš kalbu – apie sunkius sprendimus.
Jis pamoko nusidėjėlius
Štai keletas svarbių, šlovingų tiesų apie tokius sudėtingus sprendimus. Psalmėse skaitome: Pamokysiu tave ir parodysiu kelią, kuriuo turi eiti; tave mano akys lydės (Ps 32, 8); Geras ir teisus yra Viešpats, todėl nusidėjėliams kelią parodo (Ps 25, 8).
Ar tai ne gera naujiena? Jeigu aš pats turėčiau tapti teisiu, kad gaučiau pamokymą, neturėčiau vilties. Bet čia randu šlovingą pažadą: „Aš mokysiu nusidėjėlius“, todėl mąstau: „Pradžioje ateina atleidimas, o paskui jį ir pamokymas.“
25 psalmėje skaitome: Romiųjų mintis kreipia į tiesą (Ps 25, 9). Tai yra svarbu. Jei atsukate Dievui nugarą ir Jį kaltinate, nesitikėkite gauti pamokymo, kaip teisingai elgtis. Jis savo kelių moko nuolankiuosius.
Išlaisvinti iš neryžtingumo
Būdamas pastoriumi, susidūriau su daugybe situacijų, kai reikėjo priimti sprendimą, o aš nežinojau, kas geriausia. Ką daryti, kai dvejoji? Čia padėti gali 2 Samuelio knygos 19 skyriuje užrašyta istorija apie Mefi Bošetą, ypač ta dalis, kai karalius Dovydas sako Mefi Bošetui: Kam tu visa tai kalbi? Aš pasakiau, kad tu ir Ciba pasidalintumėte žemę (2 Sam 19, 29).
Prisiminkime situaciją: Abšalomas išvarė Dovydą iš miesto, tačiau Joabo padedamas Dovydas laimi kovą ir grįžta atgal. Nesiskutęs ir nesiprausęs Mefi Bošetas ateina pas Dovydą, o šis jo klausia: Kodėl nėjai su manimi? Mat Ciba melavo apie Mefi Bošetą ir sakė Dovydui: „Jis ne tavo, bet tavo sūnaus Abšalomo pusėje.“ Tai buvo netiesa, bet Dovydas nežinojo, kaip tai įrodyti. Taigi Cibos žodis buvo prieš Mefi Bošeto žodį.
Ką daryti? Dovydas buvo karalius. Per dieną jam tekdavo priimti turbūt tūkstantį sprendimų ir čia jis nežinojo, ką daryti. Bet štai ką jis pasakė: „Aš nusprendžiau žemę padalinti per pusę.“
Žvelgdami į šią situaciją galime sakyti: „Tai neteisingas sprendimas. Melagis Ciba gauna penkiasdešimt procentų?“ Tačiau Dovydas turėjo veikti. Tiek daug žmonių neryžtingumas paralyžiuoja: nežinome, kas geriau, todėl nedarome nieko. Neryžtingumas neturi mūsų paralyžiuoti.
Taigi, būdamas pastoriumi, aš nuolatos grįždavau prie šios istorijos ir melsdavau: „Dieve, prašau, įvertink mano pastangas. Nežinau, ar ši sielovados struktūra yra geriausia, ar šis darželis tinkamas, ar...“ Juk apie daugelį dalykų, kuriuos turite padaryti, nėra rašoma Biblijoje, o mes kasdien turime spręsti dėl daugybės problemų. Taigi tiesiog nurimkite – Jis pamokys ir vadovaus jums.
Dievo valia
Vienas pažįstamas niekaip negalėjo apsispręsti – likti bute, kuriame gyveno, ar kraustytis į kitą. Aš jam pasakiau: „Aš žinau Dievo valią tau – ji užrašyta 1 Laiške tesalonikiečiams: Nes tokia Dievo valia – jūsų pašventinimas (1 Tes 4, 3). – Ir padrąsinau: Siek šventumo ir daryk viską, ką nori.“ Jį tai išlaisvino.
Štai ko, manau, Dievas nori ir iš jūsų. Turėtumėte galvoti: „Aš gyvensiu šventai. Dieve, pašventink mane. Nenoriu būti savanaudis. Nenoriu laikytis pasaulietiškų kriterijų. Noriu pagerbti ir pašlovinti Tave, bet vis dar nežinau, ką daryti. Tačiau aš apsispręsiu.“
Ir kai tu priimi sprendimą, nušvinta Evangelija. Argi tai ne šlovinga? Tarkime, kad visgi priėmėte netikusį, savanaudišką sprendimą, bet to nesupratote. Kiek vėliau paaiškėjo, kad tai nebuvo geriausias sprendimas. Ką daryti? Pasitikėti kryžiumi. Mums reikia atleidimo kiekvieną dieną.
3. Nepritekliaus baimė
Daug žmonių kovoja su baime, kad vieną dieną jie pristigs pinigų. Galbūt mąstote: „Ar aš išgyvensiu iš pensijos? Kiek aš turėčiau paremti vaikus? Ar man pačiam netrūks pinigų? Nenoriu niekam būti našta.“
Manau, kad kalbant apie šias baimes, viena svarbiausių yra ši Biblijos eilutė: Tas [tai yra Dievas], kuris nepagailėjo savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus, – kaipgi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo? (Rom 8, 32). Jei Dievas padarė sunkiausią dalyką visatoje – atidavė savo Sūnų kankinimui ir mirčiai, ko Jis nepadarytų dėl jūsų? Jis viską padarys dėl jūsų – Jis duos jums viską.
Klestėjimo evangeliją propaguojantis pamokslininkas turbūt sakytų: „Tai – sveikatos, turto ir klestėjimo pažadas.“ Tačiau problema yra tai, kad vos keliomis eilutėmis žemiau sakoma: Parašyta „Dėl Tavęs mes žudomi ištisą dieną, laikomi avimis skerdimui.“ Tačiau visuose šiuose dalykuose mes esame daugiau negu nugalėtojai per Tą, kuris mus pamilo (Rom 8, 36–37).
„Pauliau, ką tik sakei, kad Dievas mums duos viską, nes Jis mus labai myli, o dabar sakai, kad krikščionys žūsta, o žūdami yra daugiau nei nugalėtojai?“ Paulius atsako: „Taip.“ Taigi aš suprantu, kad „viskas“ reiškia viską, ko reikia Dievui pašlovinti ir žmonėms palaiminti.
Galite pagalvoti: „Noriu sveikatos. Noriu, kad ši sulaužyta ranka būtų sveika. Noriu išgyti nuo artrito. Noriu pasveikti nuo geltonosios dėmės degeneracijos. Aš noriu pasveikti!“ Bet tu vis dar sergi, gal ir mirsi nepasveikęs, ir Laiške romiečiams 8, 32 užrašytas pažadas atrodo neteisingas. Visgi jūs turėsite tai, ko reikia, kad pagarbintumėte Jį ir palaimintumėte žmones.
Laiške filipiečiams skaitome: O mano Dievas patenkins visas jūsų reikmes iš savo šlovės turtų Kristuje Jėzuje (Fil 4, 19). Aš tuo tikiu. Tai puikus pažadas ir verta gyventi juo tikint.
4. Baimė likti vienam
Nemažai žmonių kamuoja baimė likti vienam. Galbūt praradote sutuoktinį, o gal visą gyvenimą gyvenote vienas (-a). Galbūt anksčiau vienišumas ir nebuvo problema, tačiau dabar, kai pragyvenote visus savo draugus, tai neatrodo puiku. Galbūt mąstote: „Ar kas nors mane prisimins?“
Jėzus sako: Aš esu su jumis per visas dienas (Mt 28, 20). Manau, kad žodžiai „per visas dienas“ yra net svarbesni už frazę „iki pasaulio pabaigos“. Jis pažada būti su mumis ne tik iki pasaulio pabaigos, bet ir būti su mumis kiekvieną mūsų gyvenimo minutę!
Džonas Patonas buvo misionierius dabartiniuose Naujuosiuose Hebriduose. Kai 1 300 vietinių gyventojų norėjo jį nužudyti, jis įlipo į medį. Jiems stovint ten, apačioje, jis kliovėsi Dievo pažadu: Man duota visa valdžia danguje ir žemėje <...> Aš esu su jumis per visas dienas (Mt 28, 18. 20).
Džonas Patonas išgyveno ir parašė: „Be to nuolatinio mano brangaus Viešpaties ir Gelbėtojo buvimo bei Jo galios suvokimo niekas visame pasaulyje nebūtų galėjęs apsaugoti manęs nuo proto praradimo ir apgailėtinos pražūties. Jo žodžiai: „Štai Aš esu su tavimi visada, net iki pasaulio pabaigos“ man tapo tokie tikri, kad nebūčiau nustebęs, jei žvelgdamas žemyn būčiau pamatęs Jį, kaip Steponas. Jaučiau Jo palaikomąją galią <...> Tai yra tvirta tiesa, kuri sušvinta vis prisimenant tuos baisius įvykius prieš 20 metų, kai, man grasinant muškieta, pagaliu ar ietimi, mačiau palaimintojo savo artimiausio ir brangiausio Viešpaties Jėzaus žvilgsnį ir šypseną“ (John G. Paton, 342).
Kokia palaima gyventi ir ištverti, tarsi matant „Tą, kuris yra nematomas“! Jis visada bus šalia jūsų.
Nesakau, kad turėtume nuvertinti žmones. Ne, Dievas sukūrė mus būti Bažnyčia. Jūs neturėtumėte gyventi vieni, kai niekas jumis nesirūpina. Tai būtų krikščionių bendruomenės nesėkmė... Tad raginu jus: kol galite, patarnaukite kitiems. Apsidairykite, ar kas neliko vienas. Galbūt daugiau reikėtų pamokslauti, kaip gyventi dabar, kad vėliau būtų bent keletas žmonių, kurie jus prisimintų ir paskutinėmis jūsų valandomis jums padėtų. Ką pasėsite, tą ir pjausite. Jei jūs rūpinsitės kitais žmonėmis, tuomet, kai nebegalėsite to daryti, į jus atsigręš daugybė širdžių.
5. Baimė būti nenaudingam
Yra žmonių, kurie bijo būti nenaudingi. Ralfas Vinteris yra pasakęs: „Amerikoje vyrai miršta ne nuo senatvės. Jie miršta dėl to, kad išeina į pensiją.“ Tai reiškia, kad vyrai turi poreikį būti produktyvūs. Esu tikras, kad tai tinka ir kalbant apie moteris, bet šiuo metu galvoju apie vyrus. Žmogus, kuris nebėra toks produktyvus ir naudingas kaip anksčiau, turi permąstyti savo tapatybę ir priežastį gyventi.
Tikėjimas kaip paklusnumas
1992 m. Olimpinių žaidynių metu aš pamokslavau apie „olimpinę dvasią“ ir lyginau žaidynes su Pauliaus kalba apie bėgimą ir kovą. Žvelgiau į ten susirinkusius pagyvenusius ir jaunus žmones ir sakiau: „Nagi – kovokime su nuodėme ir neteisybe. Būkime olimpinės dvasios, drąsūs dėl Jėzaus.“
Kitą dieną sužinojau, kad ligoninėje miršta 62 metų mūsų sesuo Elzė. „Nagi – kovokime“, – pasakiau aš ir paklausiau: „Kaip Elzė kovoja? Kaip dabar atrodo jos maratonas?“
Šioje situacijoje svarbios 2 laiško Timotiejui eilutės: Aš jau esu atnašaujamas (kaip geriamoji auka) (2 Tim 4, 6–7). Atnašaujama buvo ir Elzė... Visą gyvenimą ji ištikimai tarnavo bažnyčiai. Apaštalas Paulius rašo: <...> ir mano iškeliavimo laikas jau čia pat [laikas atėjo ir Elzei]. Aš kovojau gerą kovą, baigiau bėgimą [kaip olimpinėse žaidynėse], išlaikiau tikėjimą.
Sakydamas„Išlaikiau tikėjimą“, apaštalas Paulius aiškina pirmąsias dvi frazes apie kovos ir bėgimo pabaigą. Išsaugoti tikėjimą Elzė tikrai gali, ir tai suteikia jos kovai prasmę. Ką Elzė, būdama tokia silpna, turėtų daryti? Atsakymas yra tikėti. Tikėti ir pasitikėti Juo. Ilsėtis Jame.
Neleiskite šėtonui sugriauti jūsų tikėjimo ir laimėti mūšio.
Atlygis iš Viešpaties
Taigi tikėjimu įmanoma įveikti ir baimę būti nenaudingam. Argi nenuostabu, kad Paulius Laiške efeziečiams sako: [mes žinome], jog kiekvienas, – tiek vergas, tiek laisvasis, – jei daro ką gera, gaus atlygį iš Viešpaties“ (Ef 6, 8)? „Kad ir ką gero daro...“
Dievui nereikia užsirašyti, kas ką padarė, nes Jis nieko nepamiršta. Ir vieną dieną jūs gausite atlygį. Nežinau, koks bus atlygis, bet dėl to jūsų ateitis amžinybėje bus kitokia, geresnė. Net ir mažiausias jūsų patarnavimas yra amžinai reikšmingas. Tai nuostabu. Ir taip iš tiesų rašoma Biblijoje. Štai Laiške filipiečiams skaitome: Aš karštai laukiu ir turiu viltį, jog niekuo neliksiu sugėdintas, bet kaip visada, taip ir dabar Kristus bus viešai išaukštintas mano kūne – ar gyvenimu, ar mirtimi. Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tai laimėjimas (Fil 1, 20–21).
Galbūt kas nors jau regi mirtį prieš akis ir klausia: „Pastoriau, jūs sakote, kad ir tos trys paskutinės dienos prieš mano mirtį bus naudingos? Ar aš dar galiu būti naudingas? Aš gerklėje turiu vamzdelį...“ Atsakyčiau taip: „Paulius sakė, kad jo tikslas yra savo mirtimi išaukštinti Kristų. Taip ir tu šias ateinančias tris dienas gali praleisti ir mirti taip, kad išaukštintum Jėzų arba ne. Net jei susiduriate su mirtimi, pasitikite ją kaip Paulius – tarsi mirtis būtų laimėjimas.“
Be abejo, tam reikia tikėjimo ir proto aiškumo, kurio galbūt nebėra... Prisiminiau vieną porą – Pati ir Gleną Larsonus. Jie augino keturis vaikus. Pati, įpusėjusi ketvirtą dešimtį, susirgo vėžiu. Visai prieš mirtį ji įrašė vaizdo įrašą: apsigaubusi skarele (nes nuslinko visi jos plaukai), maždaug aštuonias minutes ji ragino mus neprarasti tikėjimo.
Ji buvo stipri moteris, tačiau paskutinis pusvalandis jos gyvenime buvo siaubingas – ji negiedojo ir nešlovino, bet nuolat vėmė... Man teko pamokslauti jos laidotuvėse. Susirinko daugybė žmonių ir visi laukė – ką gi aš pasakysiu... Juk ji buvo keturių vaikų mama ir mirė... mirė siaubingai.
Vis dar prisimenu, ką tąkart sakiau. Žiūrėjau tiesiai į vieną skeptiškai nusiteikusį psichologą. Žinojau, ką jis galvoja, nes buvome pažįstami, ir pasakiau: „Svarbiausias, naudingiausias ir šlovingiausias dalykas, kurį Pati padarė paskutinėmis savo gyvenimo valandomis, buvo tai, kad ji neprakeikė Dievo. Ji negalėjo šlovinti Viešpaties, bet galbūt būtų galėjusi pasakyti ką nors bjauraus. Bet ji to nepadarė.“ Darai tai, ką gali, tiesa?
6. Kentėjimų baimė
Daug žmonių baiminasi kančių. Turiu omenyje beveik viską, ką įmanoma įsivaizduoti, ir noriu atkreipti dėmesį į kai ką tikrai brangaus. Laiške romiečiams skaitome: Mes taip pat didžiuojamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas ugdo ištvermę, ištvermė – patirtį, patirtis – viltį. O viltis neapvilia, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią, kuri mums duota (Rom 5, 3–5). Taigi apie kentėjimus, kančias ir skausmą turėtumėte mąstyti taip: „Tai atlieka kai ką gero manyje, man ir per mane. Tai mane keičia.“ Štai ko moko šis tekstas.
Per kančią tampame šlovingi
O kai ateis mirties valanda ir nebeliks jokios prasmės? Turiu omenyje, jog gali ateiti mintis: „Aš tuoj mirsiu ir negalėsiu rytoj parodyti savo charakterio. Dabar – vidurdienis, o šeštą valandą vakaro gal jau mirsiu... Kokia mano kančių per likusias šešias valandas prasmė, pastoriau Džonai? Daug metų girdėjau jus kalbant, kaip kančia gali būti perkeista į gera, bet nesuprantu šių paskutiniųjų šešių valandų prasmės, nes po to manęs nebebus...“
Būtent tokiomis akimirkomis man labai brangios 2 Laiško korintiečiams eilutės. Ar ir jūs matote tai, ką aš matau: Todėl mes nepailstame [šito aš linkiu jums dabar]. Nors mūsų išorinis žmogus ir nyksta, vidinis diena iš dienos atsinaujina. Mūsų trumpalaikis lengvas sielvartas [turimas omenyje visas mūsų gyvenimas] ruošia mums visa pranokstančią amžinąją šlovę (2 Kor 4, 16–17). Graikų kalbos žodis katergazomai, išverstas kaip „ruošia“, reiškia „gaminti“, „padaryti“ arba „parengti“. Taigi šis vargas ruošia ir atneša mums visa pranokstančią amžinąją šlovę.
Tarkime, aš stoviu prie ligonio lovos, galbūt slaugos ligoninėje, ir tas žmogus žino, kad jam telikusi viena diena. Jis sako: „Pastoriau, man skauda. Labai skauda. Kokia to prasmė?“ Aš atsakyčiau: „Dievas suteikia jums malonę ištverti iki galo, Jo neprakeikiant, ilsintis Jame, kiek tik galite, ir dėl šių ateinančių dvidešimties valandų ta šlovė, kurią patirsite kitoje pusėje, bus dar vertingesnė. Šios valandos nėra beprasmės.“
Aš tikrai tuo tikiu. Tai nėra beprasmiška. Tavo charakteris čia jau nesuspindės, nes tavęs nebebus, bet kai tik peržengsite ribą amžinybės link, Dievas tam tikru būdu parodys jums, kodėl tos dvidešimt valandų buvo tokios, kokios buvo, ir ką jos pakeitė. Tai geros naujienos.
Pasakysiu jums, jog aš džiaugiuosi, kad Dievas yra Dievas, kuris gydo. Meldžiu išgydymo savo žmonai – praėjusią savaitę ji susilaužė ranką. Beveik kiekvieną dieną meldžiu, kad žmonės pasveiktų. Aš tikiu, kad Jis gydo, ir džiaugiuosi, kai Jis tai daro. Bet tai nėra Evangelijos žinia – juk mes visi mirsime. Daug žmonių susiduria su siaubingomis ligomis ir... nepasveiksta.
Geroji naujiena dėl visą gyvenimą trunkančių kančių
Kitoje gatvės pusėje esančiame dangoraižyje gyveno vyras vardu Robertas. Pusė jo veido buvo raukšlėta ir purpurinė – jis atrodė kaip pabaisa. Jis išeidavo į gatvę tik labai anksti ryte ir vėlai vakare. Kartą pamačiau jį bėgiodamas ir pagalvojau: „Tas žmogus negali rodytis viešumoje. Jį pamatę vaikai pradėtų rėkti ir išsibėgiotų. Bet jis gyvena su tuo. Kas šiam žmogui yra Evangelija? Jis visą gyvenimą gyvena taip, kad kiti vos į jį pažvelgę susigūžia.“
Aš turiu jam Gerąją Naujieną, tad vieną rytą stabtelėjau ir pasakiau: „Labas, mano vardas Džonas.“ Jis labai nustebo. Tikriausiai niekas to žmogaus nekalbindavo. Aš tęsiau: „Esu šioje gatvėje esančios bažnyčios pastorius. Koks jūsų vardas?“ Jis prisistatė: „Robertas“.
Nebuvo prasmės sakyti: „Pakalbėkime apie šį bei tą...“, tad buvau tiesmukas ir pasakiau: „Robertai, žinau, kaip jums nelengva gyventi dėl veido problemų. Žinau, kad jūsų gyvenimas sunkus, bet turiu jums geriausių pasaulyje naujienų! O gal jūs tai jau žinote? Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, atėjo į pasaulį, kad mirtų už mūsų nuodėmes, kad atleistų mums visas mūsų nuodėmes, priimtų mus į savo šeimą ir vieną dieną kiekvienam iš mūsų padovanotų naują kūną – su nuostabiu veidu.“
Mes kiek pasikalbėjome ir išsiskyrėme. Nepamenu, ar dar kada buvau jį sutikęs. Aš tiesiog nesigėdiju, kad visuomet, net ir baisiausiose situacijose, turiu gerų naujienų. Galite pateikti man bet kokią siaubingą situaciją – aš turiu gerų naujienų ir į ją patekusiems žmonėms.
7. Demencijos baimė
Nemažai žmonių nerimauja dėl galinčios užklupti demencijos. Gyventi nieko neprisimenant tikrai nelengva. Nueinate pas gydytoją, o jis liepia nupiešti laikrodį. Tada jūs turite prisiminti, kad gydytojas parodė langą, drugelį, duris ir tai išvardinti.
Tai daryti teko ir man. Sėdėjau gydytojo kabinete ir nenorėjau susimauti. Galvojau: „Aš vis dar galiu tai padaryti. Tik neatimkit mano vairuotojo pažymėjimo.“ Mano atmintis, ypač trumpalaikė, jau nebe tokia, kokia buvo: jei pasakysite man savo telefono numerį, vos jums ištarus paskutinį numerį aš jau neprisiminčiau pirmojo. Tai gana liūdna ir žinau, kad tai nepagerės.
Ką apie tai sako Biblija? Nežinau nė vienos eilutės, kurioje tiesiogiai būtų apie tai kalbama. Nė vienas iš mūsų nenori nustoti būti savimi, o juk prarandę atmintį, mes netenkame dalies savęs. Jei nieko neprisimeni, tu esi kitas žmogus, neturi į ką atsiremti.
Taip buvo nutikę mano tėčiui. Tačiau jis visada prisimindavo mane, – buvau nepaprastai už tai dėkingas. Iš esmės jis gyveno kitame pasaulyje, ir tai buvo šlovingas evangelinis pasaulis. Jam atrodė, kad jis rengia dideles evangelizacijas ir pamokslauja. Aš tiesiog žaidžiau kartu ir mes puikiai praleisdavome laiką jo įsivaizduojamame pasaulyje. Buvo nuostabu, liūdna ir nuostabu.
Štai 1 Laiške korintiečiams rašoma apie prisikėlimą: Taip ir su mirusiųjų prisikėlimu. Sėjamas gendantis kūnas, prikeliamas negendantis. Sėjamas negarbingas, prikeliamas šlovingas. Sėjamas silpnas, prikeliamas galingas (1 Kor 15, 42–43). Mūsų kūnas miršta ir pasėjamas į žemę kaip sėkla. Pamąstykime apie tris šiose eilutėse minimus žodžius: „gendantis“, „negarbingas“ ir „silpnas“ ir pritaikykime juos konkrečioms situacijoms.
„Gendantis“ – visi žinome, kas yra greitai gendantis maistas. Net ir šaldytuve jis neišsilaiko labai ilgai. Panašiai pūva, dūla, nyksta ir mūsų kūnai, – štai ką padarė nuodėmė. Bet prisikėlimo metu Dievas ketina pašalinti šį nuodėmės matmenį ir jos padarinius.
Antra, sėkla pasėta į „negarbę“. Šiuo metu man 77 metai, bet aš vis dar čia. Dar turiu energijos, kalbu su jumis ir jaučiuosi gerai. Galiu pats apsirengti ir vairuoju automobilį. Bet, manau, daug žmonių žiūri į mane ir galvoja: „Kokia negarbinga tikrovė.“
Kai buvau jaunesnis, aplankiau savo senelį – tuo metu jis svėrė vos 40 kg ir jau dėvėjo pampersą. Jis gulėjo susisukęs į kamuoliuką ir mes manėme, kad jo jau nebėra, kad jis nieko negirdi. Mano tėtis priėjo ir gal minutę dėkojo: „Dangiškasis Tėve, labai tau ačiū už tėtį.“ Ir kai jis baigė, tas lavonas ištarė: „Amen“, nors jis atrodė tiesiog siaubingai ir visiškai negarbingai.
Ir trečias žodis – „silpnas“. Bet prikelti mes būsime „negendantys“, „šlovingi“ ir „galingi“. Jūs – ponios, būsite be galo nuostabios. O jūs, vyrai, būsite idealūs vyrai.
Manau, tie žodžiai – gendantis, negarbingas ir silpnas – yra susiję su protu ir kūnu. Aš tai sieju ir su demencija. Kai susidėvi kūnas, dėvisi ir protas, nors ir skirtingais laipsniais. Turbūt esame girdėję apie vieną ar kelis šimto metų sulaukusius žmones, kurių protas aštrus, bet kitų – ne. Pažįstu vieną 60-metę moterį, bet dėl jos psichinės būklės su ja neįmanoma bendrauti. Prieš daug metų aš dalyvavau jos vestuvėse – ji buvo nuostabi nuotaka, bet dabar su ja nebeįmanoma susikalbėti...
8. Baimė prarasti tikėjimą
Dar viena žmones varginanti baimė – baimė prarasti tikėjimą. Mes sakome: „Dieve, ar man pavyks? Esu labai susikaustęs, abejoju, o kartais man kyla siaubingų minčių...“
Pamenu vieną moterį Rūtą – ji jau danguje, bet ji buvo viena nuostabiausių ponių bažnyčioje, kai aš pradėjau tarnauti. Ji buvo maldos karė, ir tikriausiai visi būtų sutikę, kad ji yra dievobaimingiausia moteris bažnyčioje.
Aplankiau ją ligoninėje jau merdinčią. Kai įėjau į jos palatą, ji drebėjo. Ji paėmė mano ranką ir kalbėjo siaubingus dalykus. Tai buvo visai į ją nepanašu... Seną, dievobaimingą šventąją, jai mirštant, kankino velnias. Mane, tuo metu jauną pastorių, tai kai ko išmokė – kova niekada nesibaigia. Anksčiau maniau, kad, jei gyveni ištikimą ir dievotą gyvenimą, esi saugesnis, labiau apsaugotas nuo blogio. Bet tai netiesa.
Laiške filipiečiams rašoma: Esu tikras, kad Tas, kuris jumyse pradėjo gerą darbą, jį ir pabaigs iki Jėzaus Kristaus dienos (Fil 1, 6). Laikykitės to. Sakykite Dievui: „Dieve, gelbėk mane. Tu gelbsti mane kiekvieną dieną, Tu išgelbėsi mane rytoj ir, tikiu, parvesi Namo.“
Veržiantis į tikslą
Laiško filipiečiams 3 sk. yra dar labiau man patinkanti eilutė: Nesakau, kad jau esu šitai gavęs ar tapęs tobulas, bet vejuosi, norėdamas pagauti, nes jau esu Kristaus Jėzaus pagautas (Fil 3, 12).
Štai aš veržiuosi ten, ir Jis manęs laukia. Aš mąstau: „Jėzau, ilgiuosi Tavęs. Noriu pasitikti mirtį kaip tikintysis – neatsisakyti ir neišsižadėti Tavęs. Ilgiuosi Tavęs, Viešpatie, noriu su Tavimi susitikti ir šaukiuosi Tavęs.“ O Jis man primena: „Tu kreipies į mane tik todėl, kad priklausai man.“ Ar ne taip yra?
Apaštalas Paulius sako: „Aš stengiuosi, kad Jis būtų mano, nes aš jau priklausau Kristui Jėzui.“ Vienintelė priežastis, kodėl tu ilgiesi Jėzaus, yra tai, kad Jis surado, pagavo tave ir palaiko. Ir pasiekti dangų tu gali dėl vienintelės priežasties – todėl, kad Jis tave jau pagavo. Kitaip tai būtų neįmanoma.
Pašaukti ir išsaugoti
1 Laiške korintiečiams rašoma: [Jis] sutvirtins jus iki galo, kad būtumėte nekalti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus dieną. Ištikimas yra Dievas, kuris pašaukė jus į savo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, bendrystę (1 Kor 1, 8–9). Ką Jis pašaukia, tą ir išlaiko. O kuriuos Jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė; kuriuos pašaukė, tuos ir išteisino; kuriuos išteisino, tuos ir pašlovino (Rom 8, 30). Auksinė grandinė nebus nutraukta – jei esi pašauktas, būsi ir išsaugotas.
Štai viena didingiausių Biblijos doksologijų: Tam, kuris gali išlaikyti jus nenupuolusius ir savo šlovės akivaizdon pastatyti nepriekaištingus, su didžiausiu džiaugsmu, vieninteliam išmintingajam Dievui, mūsų Gelbėtojui, per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų tebūna šlovė, didybė, galybė ir valdžia dabar ir per visus amžius! Amen (Judo 24–25).
Viešpats mus laiko. Ar jums kaip ir man labai patinka giemė „Jis mane tvirtai laikys“ (He Will Hold Me Fast)? Joje sakoma: „Jis mane tvirtai laikys, nes mano Gelbėtojas taip mane myli. Jis mane tvirtai laikys.“ Man tai nepaprastai patinka.
9. Mirties baimė
Na ir dar viena daugelį varginanti baimė – mirties baimė. Štai mažas epizodas iš mano gyvenimo: Aš negaliu miegoti ant nugaros, todėl miegu ant šono. Kartais įsivaizduoju, kad atsigulu ant nugaros ir sakau: „O, kaip tai puiku! Norėčiau taip užmigti...“ Bet aš niekada taip nemiegu, nes turiu gulti ant šono. Mat tam tikromis pozomis gulint kraujotaka sutrinka, o kitomis – ne.
Aš įsivaizduoju, kad Viešpats man sako: „Džonai Paiperi, paskyriau tave ne rūstybei, bet kad įgytum išgelbėjimą per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuris mirė už tave, kad tu ar budėdamas, ar miegodamas gyventum kartu su Juo (1 Tes 5, 9–10). Eik į lovą ir miegok.“ Šias eilutes perskaitau kiekvieną vakarą.
Mes su žmona norime būti palaidoti šalia anūkės. Mes negrįšime į Pietų Karoliną. Likusį gyvenimą gyvensime čia. Taigi ten, ant kalvos, mes turime savo kapą. Pasirinkome akmenis ir Biblijos eilutes, kurios turėtų būti ant jų iškaltos. Aš pasirinkau būtent šias 1 Laiško tesalonikiečiams eilutes (1 Tes 5, 9–10).
Įsivaizduoju, kad Dievas žvelgia man į akis ir sako: „Aš neskyriau tavęs rūstybei. To niekada nebus. Net jei mirsi šiąnakt, tai ne problema, nes mano Sūnus mirė už tave.“ Tai padeda man užmigti.
Dabar žinau, kad sugrįžus Kristui bus nesvarbu – gyvas tu ar miręs. Šios eilutės veiks bet kuriuo atveju. Dievas sako: „Nesvarbu, ar tu budi, ar miegi, tu būsi gyvas su manimi.“ Ir man tokio pastiprinimo reikia. Negaliu eiti miegoti galvodamas: „O kas bus, jeigu aš mirsiu?“ Jis sako: „Tai – ne problema. Mes tai apgalvojome ir viskuo pasirūpinome.“
Pasitikėjimas, už kurį sumokėta krauju
Baigdamas noriu priminti dar vieną labai svarbią Biblijos eilutę: Tas, kuris nepagailėjo savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus, – kaipgi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo? (Rom 8, 32). Tai tinka ir kalbant apie kiekvieną aptartą pažadą.
Taigi, jei velnias ar netikintis šeimos narys jums sako: „Kaip gali būti tikras, kad visi šie pažadai išsipildys?“, atsakykite: „Dievas savo Žodyje pasakė, kad Jis atidavė savo Sūnų už mane – tai buvo pats sunkiausias dalykas, todėl Jis padarys ir patį lengviausią dalyką – ištesės visus šiuos pažadus.“ Ir žiūrėkite, kas įvyks. Aš žinau, ką darys velnias, – jis pabėgs. Jis negali kovoti su Jėzaus krauju.
Pasitikėkite Kristumi – tai yra svarbu. Ar pasitikite Kristumi ir tuo, kad Jis sumokėjo už visus šiuos pažadus? Ar pasitikite Jo Žodžiu? Pasitikėkite Jo pažadais apie ateityje laukiančią malonę. Jis visada bus šalia. Džiaukitės Juo. Būkite laisvi patarnauti kitiems ir džiaugtis, negalvokite tik apie save. Šlovinkite Viešpatį gėrėdamiesi Juo ir tarnaudami kitiems. Ir melskimės vieni už kitus. Padėkime vieni kitiems gyventi iki tos paskutinės akimirkos žemėje.
Pagal pamokslą, publikuotą www.desiringgod.org,